gw

Prof. ST. SALKAUSKIS

VISUOMENINIS AUKLĖJIMAS |

Epizodinis kursas, skaitytas Vytauto Didžiojo Universiteto Teologijos - Filosofijos Fakul- tete 1927 m. pavasario semestre

$

+

| T Kaunas :-: Kooperatinės B-vės „Raidės“ spaustuvė :-: 1927-1932

PROF. ST. ŠALKAUSKIS

VISUOMENINIS - AUKLĖJIMAS

Epizodinis kursas, skaitytas L. U. Teologijos-Filosofijos

Fakultete 1927 m. pavasario semestre.

KAUNAS — — — — — — — — — — 1927 r

*.

851 |

Kanno Tarpilosezinės L kunigą Seminarijos

BIBLIOTEKA O

K

—

Visuomeninis auklėjimas ir jo svarba mūsų laikais.

1. Du gyvenimo atžvilgiu: individualinis ir visuomeninis. == 2. Dvi ata- tinkamos pakraipos pedagogikos moksle: individualinė ir visuomeninė pedagogi- ka. — 3. Visuomeninio auklėjimo aktualumas mūsų laikams. — 4. Pagrindiniai visuomeninio auklėjimo klausimai.

1. Per visą žmonijos istoriją taip ar šiaip reiškėsi ir da- bar tebesireiškia priešpastatymas dviejų dalykų: individo ir ma- sės, arba net asmens ir visuomenės. Šituodu dalyku taip yra nelygiu vienas antram, kad, rodos, sunku būtų laikyti juodu to- kiomis dviem galybėmis, kurios galėtų lygiomis rivalizuoti tarp savęs. Vis delto šitų dviejų dalykų priešpastatymas vieno antram, kaip parodo žmogaus kultūros eiga, yra visados tiek gyvas ir aktualus, kad jis taip ar šiaip išeina aikštėn žmonių gyvenimė:ir dar iki šiolei, kaipo tam tikra problema, nerado vienodai visiems priimtino derinamojo išsprendimo.

AsmenĖik visuomenės priešpastatymas reiškiasi, pavyzdžiui, tame antdžonizme, kurio visuomet buvo ir dabar tebėra tarp individualizmo iš vienos pusės ir įvairių kolektivizmo rūšių, ko- kiomis kad yra etatizmas, socializmas, komunizmas ir tt. Indi- vidualizmas stengiasi realizuoti žmonijos gyvenime asmens pir- menybę prieš visuomenę; tuo tarpu kad įvairios kolektivizmo rūšys siekia visuomenės pirmenybės prieš individualinį asmenį. Toks, pavyzdžiui, yra nusistatymo skirtumas tarp individualisti- nio kapitalizmo ir kolektyvistinio socializmo. Kuriamasis in- divido nusiteikimas, individualinė iniciatyva ir laisvos individu varžytynės kovoje už materialinę gerovę charakterizuoja kapi- talistinę visuomenės santvarką. Socializmas priešpastato šitoms jos savybėms sutelktinę gamybą, visuomeninį privatinės inicia- tyvos normavimą ir individualistinės konkurencijos pakeitimą ekonominės socialinės santvarkos priemonėmis.

Asmens ir visuomenės priešpastatymas taip ar šiaip išeina aikštėn ir tame antagonizme, kurio paprastai yra tarp aristokra- tizmo ir demokratizmo. Aristokratizmas laiko tikrai vertingais kultūrinei kūrybai atskirus žymesnius asmenis, prasikišusius į priekį savo kilme arba net kitokiomis individualinėmis ypaty- bėmis. Demokratizmas laiko kultūrinės kūrybos veiksniu taip pat plačiąsias mases ir atatinkamai pripažįsta joms plačiąsias teises. Todel, jei aristokratizmas stengiasi sutelkti visuomeninę valdžią nedaugelio žmonių rankose, demokratizmas stengiasi patraukti kuo plačiausias mases prie visuomeninės valdžios su- darymo bei realizavimo.

Nemažiau reikšmingas yra ir tasai asmens ir visuomenės priešpastatymas, kuris išeina aikštėn palyginamajame vertinime

sala

individualinės asmens kultūros ir visuomeninės santvarkos pa- gal tai, kiek šituodu dalyku turi reikšmės visuomenės tvarkai,lais- veiirgerovei. Asmens pirmenybės šalininkai labiau pasitiki indivi- dualine asmens kultūra irtodel iš jos labiausiai laukia suminėtų visuomeninių gėrybių. Užtat visuomenės pirmenybės šalininkai labiau pasitiki visuomenine santvarka, negu individualine as- mens kultūra, ir todel stengiasi realizuoti visuomeninę pažangą organizacinėmis visuomeninių reformų priemonėmis.

Pigu pastebėti, kad individualizmo ir aristokratizmo šali- ninkai pasitiki labiau individualine asmens kultūra, tuo tarpu kad kolektivizmo ir demokratizmo šalininkai yra labiau linkę matyti pažangos veiksnį visuomeninėje santvarkoje. Taip indi- vidualistinio kapitalizmo šalininkai ilgai laikėsi vienašališkos pažiūros, kad ne visuomeninė santvarka, bet asmens kultūra yra vienintėlis visuomeninio laimingumo veiksnys, ir todel griežtai priešinosi socialinėms reformoms. Iš kitos pusės socialistai dažniausiai yra linkę manyti, kad žmonijos išganymas tepareina nuo visuomeninės santvarkos. Kai iš kitos pusės aristokratizmo šalininkai priešinasi patraukimui plačiųjų masių prie valdžios sudarymo bei realizavimo, aiškiai išeina aikštėn nepasitikėjimas doktrinaliai sugalvotomis visuomeninės santvarkos lytimis. Už- tat demokratizmo šalininkai nesvyruoja, reikalaudami plačio- sioms masėms teisių dalyvauti visuomeninės valdžios sudaryme bei realizavime, nes jie visai pasitiki išganomąja visuomeninės santvarkos reikšme.

Gal niekur taip engvai neišeina aikštėn neracionalus as- mens ir visuomenės priešpastatymas, kaip šitame praktiniame vertinime individualinės asmens kultūros ir visuomeninės santvar- kos. Iš tikrųjų ir vienos ir antros šalininkai nusideda vienaša- liškumu. Individualinė asmens kultūra, jei ji atsižvelgia į vi- suomenės reikalus, ir visuomeninė santvarka yra du visuomeni- nio gyvenimo veiksniu, nuo kurių sykių pareina visuomenės tvarka, laisvė ir gerovė. Maža to; reik net konststuoti, kad visuomeninė santvarka ir individualinė asmens kultūra, orien- tuojama visuomeniniu atžvilgiu, turi viena antrai grįžtamosios įtakos: visuomeninė tvarka gali auklėti visuomeniniu būdu pa- lenktus jai žmonės, o iš kitos pusės individualinė asmens kul- tūra gali neigiamai ar teigiamai reikštis visuomeninės santvar- kos funkcionavime.

Iš čion nuosekliai einant, reik pripažinti bergždžiomis uto- pijomis tų revoliucionierių svajonės, kurie tikisi vienu prievar- tos šuoliu pereiti iš netobulos ir keikiamos tvarkos į tobulą idealizuojamąją. Bet iš kitos pusės negalima sutikti ir su tais konservatoriais, kurie esamąją visuomenės santvarką laiko vie- nintėliai galima ir faktinai nepakeičiama. Visuomenės santvarka gali būti pertvarkoma, keičiama ir tobulinama tiek ir taip, kiek ir kaip gali būti įvairiai pagrindžiamas, keičiamas ir tobulini- namas visuomeninis žmonių auklėjimas. Todel einant prie re-

= AS

alių visuomeninių reformų privalu jos visų pirma atremti į vi- suomeninį žmonių auklėjimą, nes, jei visuomeninė santvarka sudaro, taip sakant, visuomenės stomenį, tai individualinė as- mens kultūra, orientuojama visuomenine pakraipa, sudaro vi- suomeniniame gyvenime tikrai realų ir niekuo neatstojamą pagrindą.

Tame, kas čia pasakyta apie palyginamąjį individualinės asmens kultūros ir visuomeninės santvarkos vertinimą, galima jau numatyti sintetinis asmens ir visuomenės priešpastatymo išsprendimas. Vadinasi, nei viena tik individualinė asmens kultūra nei viena tik visuomeninė santvarka nepajėgia laiduoti visuomenėje tvarkos, laisvės ir gerovės: tik jų dviejų suderini- mas intensyviame jų dviejų išsivystymo laipsnyje tegali laiduoti normalų visuomeninio gyvenimo funkcionavimą. O jei taip, tai galima jau spėti, kad ir apskritai asmens ir visuomenės gyva- vimas turi būti suderintu tokiu būdu, kad intensyvus asmens reiškimasis būtų pilnoje harmonijoje su lygiai intensyviu visuo- menės reiškimusi. Iš šito irgi galima spėti, kaip mums teks kur kitur įsitikrinti, kad individualizmo ir kolektivizmo, aristokra- tizmo ir demokratizmo priešinimasis gali būti išspręstas sinte- tiniu būdu trečioje pažiūroje, kuri pajėgia išvengti vienašališkų pažiūrų kraštingumo.

Sintetinis asmens ir visuomenės santykiavimo išsprendimas yra faktinai galimas todel, kad individualinis ir visuomeninis gyvenimo atžvilgiai galutinėje sąskaitoje glūdi tame pačiame individualiniame asmenyje, kuris tik vienas yra realinė visuo- menės atrama. Visuomenė, kaip ji reiškiasi mūsų prigimtajame pasaulyje, nėra kažkokia substancialinė realybė, kuri galėtų gy- vuoti, kaipo tam tikra gyva būtybė, savo esme skirtina nuo individualinių žmonių. Tiesa, buvo mėginimų prirodinėti, kad visuomenė yra savotiškas organizmas, kuris gyvena savu gyve- nimu šalia žmogiškųjų individų; bet šita hipotezė, paremta gana abejotinomis analogijomis, vis delto nerado jokio platesnio pri- pažinimo mokslininkų tarpe. Neginčytinas faktas tebelieka tai, kad individualinis asmuo yra visuomenėje ta substuncialinė rea- lybė, kuria laikosi pati visuomenė. Visuomenė ir yra ne kas kita, kaip individualinių asmenų santykiavimo padaras. Tuo tarpu šitas individualinių asmenų santykiavimas susidaro iš in- dividualinių pergyvenimų, kurie glūdi atskiruose asmenyse. Tokiu būdu galutinėje sąskaitoje visuomeninės apraiškos remiasi individualiniais žmonių pergyvenimais, atkreiptais tik į santy- kiavimą su kitais žmonėmis. Jau todel tarp grynai individuali- nių ir visuomeninių asmens gyvenimo apraiškų nėra principia- laus prieštaravimo, kuris negalėtų būti išspręstas derinamąja pakraipa. Atvirkščiai, jei individualinės ir visuomeninės apraiš- kos glūdi toje vienoje realybėje, kuria yra atskiras asmuo, tai jau pačiam net šitam asmeniui atsiranda gyvas reikalas sude-

— bes

rinti individualinį savo gyvenimo atžvilgį su visuomeniniu, nes kitaip jis nepajėgia atsiekti išvidinio susiharmonizavimo.

eabejotina, kad atskiras asmuo nelengvai sugeba sude- rinti savyje individualinį ir visuomeninį gyvenimo atžvilgį. Indi- vidualistiniai polinkiai per daug verčia jį užsidaryti „egoistiniame savo gyvenimo rate ir nesireikšti tais visuomeninio gyvenimo veiksmais, kurių žmonės gali reikalauti vieni nuo kitų. Jei toks individuelistinis nusistatymas yra pagrįstas įsitikrinimu, kad asmuo yra vienintelė substancialinė realybė visuomenės gyve- aime, tai, iš kitos pusės, jame trūksta to reikalingo supratimo, kad žmogiškasis asmuo tegali gyvuoti tik panašių į save būtybių draugijoje, ir kad fizinis, kultūrinis ir religinis jo klestėjimas teatsiekiamas vien sąryšyje su visuomenine kultūra. Todel siau- ras individualistinis nusistatymas faktinai pakerta pil- nutinio išsivystymo galimybes ir tuo pačiu padaro beprasmį tos vienintelės realybės gyvavimą, kuria yra kiekvienas atskiras individualinis asmuo. Iš čion kyla gyvas reikalas suharmoni- zuoti kiekviename atskirame asmenyje individualinį jo gyvenimo atžvilgį su visuomeniniu. Pirmasis atžvilgis yra atkreiptas į in- tensyvų individualinį asmens įsigalėjimą gyvenime, tuo tarpu, kad antrasis atžvilgis turi būti atkreiptas į intensyvų jo reiškimąsi visuomeninio solidarumo nusiteikimais bei veiksmais. Tokiu būdu galų gale pasirodo, kad asmens ir visuomenės suderinimo pagrindas glūdi pačiamę asmenyje, kiek jame yra suderinamu individualinis ir visuomeninis gyvenimo atžvilgiu. Todel auklėti visuomenė faktinai yra ne kas kita, kaip auklėti atskiri asmens visuomeniniu atžvilgiu.

2. — Supratimas reikalo auklėti jaunimą visuomeniniu at- žvilgiu nevisuomet buvo vienodas. Bendrai imant, šitas peda- goginio veikimo atžvilgis iki šiolei buvo gerokai apleidžiamas palyginant su individualiniu pedagoginio veikimo atžvilgiu. Iš dalies tai atsitikdavo todel, kad pedagogikos moksle negali būti atskiros visuomeninio auklėjimo disciplinos šalia, pavyzdžiui, didaktikos arba dorinės pedagogikos. Pedagogikos mokslas tiks- lingiausia skirstyti pagal gyvenimo sritis, kombinuojant jas su auklėtinomis žmogaus galiomis. Tuo tarpu, kaip yra jau paaiš- kėję, visuomeninis auklėjimas liečia gyvenimo atžvilgį, bet ne atskirą gyvenimo sritį, kuri galėtų pasidaryti objektu atskirai pedagoginei disciplinai.

+ Kadangi visuomeninis auklėjimas liečia vis delto labai svarbų gyvenimo atžvilgį, tai net visa pedagogikos sistema gali būti paspalvinta šituo atžvilgiu, kaip kad tai, pavyzdžiui, turėjo vietos P. Natorpo sistemoje, pavadintoje Sozialpädagogik. Pa- linkimas imti pedagogikos sistemą visuomeniniu atžvilgiu iš da- lies gali būti aiškinamas tuo, kad klasiški pegagogikos veikalai dažniausiai ėjo individualinės pedagogikos pakraipa. Tokiu būdu individualinė ir visuomeninė pedagogikos mokslo pakrai- pos faktinai atatinka tuodu gyvenimo atžvilgiu, kuriuodu reiš-

—17—

kiasi priešpastatymu asmens ir visuomenės. Juk aišku savaime, kad individualinė pedagogika turi linkmės į pripažinimą asme- niui pirmenybės prieš visuomenę, tuo tarpu kad visuomeninė pedagogika yra palinkusi pripažinti visuomenei pirmenybę prieš asmenį.

Supratus, kad vienintėliai teisingas yra sintetinis asmens ir visuomenės santykiavimo suderinimas, negali būti irgi abe- jonės, kad pilnutinė pedagogikos sistema negali būti nei indi- vidualinė nei visuomeninė pedagogika, nes pilnutinio ūgdymo sistemoje turi rasti reikiamo atsižvelgimo ir net sintetinio su- derinimo individualinis ir visuomeninis ūgdymo atžvilgiai. Ki- taip tariant, pilnutinio ūgdymo sistema turi lygiai intensyviai išvystyti auklėtinyje tiek individualinius tiek ir visuomeninius gyvenimo nusiteikimus, kad šitas auklėtinis sugebėtų nustatyti deramą sutartinę tarp savo asmens ir visos visuomenės reikalų.

Kai yra sakoma, kad visuomeninis auklėjimas sudaro vieną pilnutinio ūgdymo atžvilgį, bet nesudaro atskiros jo srities, tai toks pasakymas jau reiškia, kad visuomeninis auklėjimas gali ir net privalo būti siekiamas visomis pilnutinio ūgdymo dalimis. Ir iš tikro, visuomeninių nusiteikimų galima auklėti ir fiziniu lavinimu, kuris, pavyzdžiui, išvysto kolektyvinį drausmin- gumą, ir protinimu, kuris gali patiekti doktrinalinį susipratimą visuomeninio gyvenimo klausimuose, ir dorinimu, kuris, pavyz- džiui, auklėja dorinius solidarumo nusiteikimus, ir estetiniu la- vinimu, kuris gali išvystyti sutarimo įpročių sutelktiniame dai- liųjų kūrinių atgaminime, ir, pagaliau, religiniu auklėjimu, kuris suteikia visuomeniniams nusiteikimams aukščiausios sankcijos ir giliausios prasmės. Bet vis delto reik pripažinti, kad visuo- meninis auklėjimas gali turėti su viena pedagogine disciplina daugiau, su kita — mažiau susidūrimo taškų. Situo atžvilgiu visuomeninis auklėjimas ypatingai daug turi bendro su dorinimu, kadangi daugelis visuomeninių nusiteikimų yra dorinės prigim- ties. Todel dažnai visuomeninis auklėjimas yra tyrinėjimas do- rinės pedagogikos ribose, kaipo vienas iš palenktų jam tiesio- ginių objektų. Tačiau būtų klaidinga pamiršti, kad visuomeninis auklėjimas turi taip pat santykių su kitomis pedagogikos siste- mos dalimis ir pirmoj eilėje su didaktika, arba protinimo mokslu, kuris privalo rūpintis visuomeniniu jaunimo lavinimu atatinkamo mokymo priemonėmis.

Ta aplinkybė, kad visuomeninis auklėjimas sudaro vieną pilnutinio ūgdymo atžvilgį, su kuriuo privalo skaitytis visos pedagogikos mokslo dalys, vis delto nekliudo paimti visuome- ninį auklėjimą tiesioginiu objektu atskiram monografiniam tyri- nėjimui, kuriuo visuomeninio auklėjimo klausimai galėtų būti mažiau ar daugiau išsemiamai išnagrinėti. Sitokis tyrinėjimas ypatingai svarbus būtų mūsų laikais, kai visuomeninio gyvenimo apraiškos yra įgijusios nepaprasto aktualumo sąryšyje su nau- jomis pasaulinio gyvenimo aplinkybėmis.

ig

3. — Nuo antrosios XVIII šmt. pusės galima pastebėti kas- kart smarkesnį visuomeninių santykių intensifikacijos, arba tamp- rėjimo, vyksmą. Kapitalistinė ekonominio gyvenimo santvarka ir šituo, kaip ir kitais atžvilgiais, suvaidino didelę rolę. Gyven- tojų susibūrimas į didelius centrus, plačiai siekiąs prekių mai- nomainis, ekonominis ištisų kraštų priklausomumas vienų nuo kitų, tolimų kraštų suartėjimas del susisiekimo ištobulinimo, veiki kultūros laimėjimų difuzija visame pasaulyje padarė tarp kitko tai, kad bendravimo ryšiai ne tik tarp atskirų visuome- nės narių, bet ir tarp atskirų tautų padaugėjo, sustiprėjo ir liko pripažinti neišvengiamais.

Bet sykiu su šituo teigiamuoju vyksmu ėmė visuomeni- niame gyvenime ir tarptautiniuose santykiuose kilti aikštėn ap- raiškų, kurios nelėmė nieko gero artimiausiai ateičiai.

Socialinio kontrasto tarp darbdavių ir darbininkų „padidėji- mas, kovos už būvį pasunkėjimas, plėšriųjų instinktų išsivysty- mas šitoje kovoje, niekuo neribojamos atskirų tautų varžytynės del rinkų ir šiaip jau imperialistinių instinktų sustiprėjimus aiš- kiai rodė, kad kapitalistinis pasaulis buvo paėmęs griežtai indi- vidualistinę pakraipą, kuri turėjo neišvengiamai privesti prie tos katastrofos, kuri įvyko mūsų laikais, kaipo pasaulinis karas. Bet, kaip kiekviena istorinio žmonijos gyvenimo kraštenybė, taip ir individualistinė kapitalistinio pasaulio pakraipa iššaukė pagal kontrasto dėsnį priešingą sau kraštenybę socializmo lytyje. Socializmas ėmė principialiai neigti tuos pagrindus, kuriais lai- kėsi kapitalistinis pasaulis, ir, eidamas protesto inercija, nustojo skaitytis taip pat su teisėtomis individualizmo savybėmis. Pla- čiųjų masių niveliavimas vienu demagoginiu mastu, skiepymas joms neapykantos, ardymas j jose religinio bei dorinio gyvenimo pagrindų ir sykiu vyliojimas jų tariamosiomis neišsemiamomis ateityje materialinėmis gėrybėmis padarė tai, kad socializmo skelbiama socialinė revoliucija pasidarė lygiai dideliu pavojumi, kokiu kad buvo ir dar tebėra imperialistinis karas, pagrįstas ekonominiais kapitalizmo išrokavimais.

Karas ir revoliucija pasidarė tokiu būdu mūsų pasauliui Scila ir Charibda, pro kurias jam nelemta buvo laimingai pra“ siveržti į geresnę ateitį. Baimė karo varė šitą pasaulį į socializmo kraštenybę; baimė revoliucijos stūmė jį į individualizmo pavojus. Bet, kadangi jame nebuvo pakankamai stiprios pusšiausviros, kurią tegalėjo suteikti vien sintetinis kraštenybių suderinimas, jis neišvengė visai nei savo Scilos, t. y. karo, nei savo Charib- dos, t. y. revoliucijos.

Taip ir šiais laikais, kai imta abejoti apie konstitucinį bei parlamentinį visuomenės valdymo būdą, žmonių visuomeninė sąmonė nenustoja daužytis tarp dviejų kraštenybių, kokiomis kad dabar yra tradicinės demokratinio režimo lytys iš vienos pusės ir individualistinė diktatūra iš antros. Pirmuoju atveju vis dar tebepasitikima doktrinaline prancūzų revoliucijos dvasia,

045

tuo tarpu kad antruoju atveju pasikliaujama išganomąja atskirų galiagų individų galia. Iš tikrųjų abiem atvejais nežiūrima į vi- suomeninio gyvenimo visumą iš platesnės perspektyvos. Šita perspektyva leistų pamatyti, kad šiuo metu yra visai gerai paaiš-

ėjęs visuomeninių reformų reikalas, — reformų, kurios galėtų vi- suomenės santvarką labiau suderinti su realiais visuomeninio gy- venimo reikalais, neatsisakant nuo tų teisingų principų, kuriais remiasi gerai suprastas demokratizmas. Bet iš kitos pusės ta pati perspektyva parodytų, kad visuomeninės reformos, neat- remtos į visuomeninį plačiųjų masių auklėjimą, yra tuščios lytys, kurios gali būti pripildytos ne tik teigiamuoju, bet ir neigiamuoju turiniu. Todel, norint patiesti visuomeninei santvarkai viltingą, pastovų pagrindą, privalu visų pirma rimtai susirūpinti visuo- meniniu visos žmonių masės auklėjimu.

Intensyvus visuomeninis auklėjimas pasidaro vis reikalin- gesnis sulig tuo, kaip tirštėja kraštų apgyvenimas, kaip tamp- rėja visuomeninio bendravimo ryšiai, kaip sunkėja kova už būvį, kaip žmonės pasidaro vis labiau priklausomais vieni nuo kitų. Visa tai, kaip buvo jau sakyta, vyksta mūsų laikais ne- paprastu smarkumu, ir todel vis labiau auga tikro visuomeninio auklėjimo svarba. Aišku juk savaime, kad, juo daugiau žmo- nėms tenka verstis visuomenės gyvenime, ir juo daugiau jie yra priklausomi nuo savitarpinio veikimosi, — juo daugiau yra rei- kalingas visuomeninis jų išsiauklėjimas; nes visuomeninio susi- pratimo ir tvirtų teigiamųjų visuomeninių nusiteikimų stoka gali, kaip matėme, jiems pasidaryti dideliausių nelaimių priežastimi. Žinoma, neviskas galima atsiekti ir visuomeniniu auklėjimu, kadangi šitas auklėjimas mūsų gyvenimo aplinkybėse niekados negali būti tobulas. Bet vis delto juo galima atsiekti daug dau- giau, negu paprastai manoma, nes auklėjimo galimybės taip ar šiaip yra neribojamos.

Jei tai, kas yra pasakyta apie visuomeninio auklėjimo svarbą, turi reikšmės atžvilgiu į vadinamuosius kultūringus kraš- tus, tai anaiptol nemažesnės reikšmės privalo turėti visuome- ninis auklėjimas mūsų kraštui. Lietuvoje del daugelio istorinio gyvenimo aplinkybių negalėjo susidaryti nei deramas visuome- ninis susipratimas nei teigiamieji visuomeniniai nusiteikimai. Visuomeninis išsiauklėjimas nėra atsiekiamas per kelis, net per keliolika metų. Dažniausiai jis yra paveldimas iš kartos į kartą

ilgesnės evoliucijos eigoje. Tuo tarpu istorinės Lietuvos evoliu- "cija per ištisus šimtmečius nebuvo palanki geram visuomeni- niam išsiauklėjimui.

Iš pradžios rytiško tipo despotizmas, paskui lenkiško tipo aristokratizmas, pagaliau, rusiškas jungas, — visa tai negalėjo būti reikiamo visuomeninio auklėjimo veiksniai, kiek apskritai valstybinė valdžia visuomeninio auklėjimo veiksniu gali ir privalo būti. Rytiškas despotizmas žiūrėjo į platesnes mases, kaipo į karo vedamąją "medžiagą ir, žinoma, atatinkamai elgėsi su jomis.

— 10 —

Lenkiškosios įtakos laikų aristokratinė tvarka leido individua- listiniu būdu pražydėti didikų ir bajorų savavaliai, bet tuo pačiu laiku užgniaužė baudžiavos priemonėmis bet kurį visuomeninį susipratimą platesnėse masėse. Nepakenčiamas rusiškas jungas kompromitavo iš esmės visuomeninės tvarkos reikalą ir ardė platesnėse lietuvių tautos masėse, kaip ir jos šviesuomenėje, visuomeninio gyvenimo pagrindus.

Nenuostabu todel, kad reikalas atstatyti valstybę užtiko lietuvių tautą visai nepasiruošusią visuomeniniu atžvilgu. Nei visuomeninis susipratimas, nei visuomeninio gyvenimo nusitei- kimai, nei visuomeniniai įpročiai, nei visuomeninio gyvenimo santvarka, nei sugebėjimas organizuoti visuomenės gyvenimą kuriamuoju būdu nėra pakankami ne tik plačiosiose mūsų tautos masėse, bet ir dabartinėje jos inteligentijoje. Iš čion tasai visuo- meninis nerangumas, kuris matyti beveik kiekviename mūsų gyvenimo žingsnyje; tasai nesugebėjimas organizuotis, kuris su- daro didelę kliūtį kultūrinei mūsų pažangai; tasai niekuo nepa- teisinamas inirtęs antagonizmas tarp įvairiai nusistačiusių visuo- meninių grupių, kuris užnuodijo ekonominį, socialinį ir politinį mūsų gyvenimą; toji visuomeninės opinijos stoka, kuri neleidžia sėkmingai sudrausti neigiamąsias viešojo gyvenimo apraiškas; toji visuomeninio gyvenimo inercija, kuri neleidžia realizuotis jame kuriamiesiems sumanymams lengvai ir sėkmingai; tasai apverktinas mūsų spaudos stovis, kuris liudija viešai ir iškal- bingai apie primityvių mūsų instinktų viešpatavimą, ir dargi visa eilė kitų, čia neminimų, mūsų gyvenimo apraiškų.

Visuomeninis auklėjimas pasidaro mums ypatingai svar- bus sąryšyje su mūsų pergyventa nesenai valstybine pervarta. Kiekviena valstybinė pervarta, įvykdyta faktinos jėgos priemo- nėmis, nors ji ir būtų visiškai pateisinama konkretinėse visuo- meninio gyvenimo aplinkybėse, slepia savyje didelį pavojų nor- maliam visuomeniniam gyvenimui. Tai mums pakankamai iškalbingai liudija mūsų laikais kad ir Portugalijos arba Grai- kijos pavyzdžiai. Revoliucinė pervarta yra pateisinama tada,

ai ji įvyksta vardan visuomenės apsigynimo nuo faktinos val- džios prievartos, neigiančios „prigimtąsias žmonių teises, arba nuo jos nerangumo, gresiančio visuomenei mirtinų pavojumi. Bet, kai revoliucinė pervarta įvyksta jėgos žygiu, visuomenės sąmonėje, pakankamai neišauklėtoje teisėtumo atžvilgiu, susidaro palinkimas pagerbti jėgą be sąryšio su teise, kuri gali ją patei- sinti. Tokiu būdu pateisinamai panaudota prievarta gali suda- ryti įprotį vartoti jėgą del jos pačios, t. y. be reikiamo pateisi- nimo. Tuo tarpu mažai susipratusiose visuomeniniu atžvilgiu masėse šita pagunda įsigali labai lengvai ir paskui sunkiai yra nugalima visuomeninio auklėjimo priemonėmis. Sito pavojaus akivaizdoje visuomeninio auklėjimo reikalas turi Lietuvoje šiuo metu net daugiau svarbos, negu kur kitur,

A

4. — Kad galima būtų geriau Ausimanyti apie pagrindinį visuomeninio auklėjimo turinį ir tuo pačiu — apie tikrą jo svarbą mūsų laikais, bus čia ne pro šalį padarius trumpą apžvalgą pedagoginių klausimų, kurie yra organingai surišti su visuome- niniu auklėjimu.

Pirmas klausimas, kuris turi vedamosios reikšmės visam visuomeniniam auklėjimui, aišku savaime, liečia visuomeninio auklėjimo tikslus, t. y. tai, kas turi būti siekiama visuomeninio auklėjimo priemonėmis. Čia, kaip ir kitose ūgdomojo veikimo srityse, privalo būti skiriami tolimesni ir artimesni visuomeninio auklėjimo tikslai. Tolimesni, arba netiesioginiai, yra tiksiai, kurie sykiu yra tikslai pačiam visuomeniniam gyvenimui. Pavyzdžiui, tokiu tikslu bus bendra visuomenės gerovė, kuri turi būti sie- kiama visuomeninio gyvenimo sutvarkymu. Artimesni, arba tie- sioginiai, visuomeninio auklėjimo tikslai, bus jau tie jo tikslai, kurie tori būti atsiekti auklėtinio prigimtyje, kaipo pastovūs vi- suomeniniai nusiteikimai. Pavyzdžiui, tokiais nusiteikimais bus tinkamai išauklėta teisės sąmonė arba plačiai išvystytas solida- rumo jausmas. Kitaip šitokie nusiteikimai yra vadinami, peda- gogikos atšvilgiu, ūgdomosiomis vertybėmis, kurios ir yra iš- vystomos pedagoginėmis, šiuo atveju, visuomeninio auklėjimo priemonėmis. lr štai pirmoje visuomeninio auklėjimo teorijos vietoje privalo stovėti klausimas apie visuomeninio auklėjimo tikslus, suprantamus labiausiai ūgdomųjų vertybių prasme.

Kai yra išaiškinti bendrieji visuomeninio auklėjimo tikslai, visai naturaliu būdu gali kilti klausimas apie ūgdomąsias prie- mones ir metodus, kuriais šitie tikslai privalo būti siekiami. Visuomeniniame auklėjime priemonių ir metodų klausimas yra aktualesnis už daugelį kitų klausimų todel, kad pedagaginė teo- rija ir praktika del šitų dalykų nėra dar toli gražu nusistovėju- sios, nors mūsų laikai kaip tik stato aiškių reikalavimų tiksliai ir praktiškai šituos klausimus išaiškinti. Cia tenka skaitytis su dviem pagrindiniais momentais, būtent: su teoriniu momentu, kuriuo yra visuomeninė doktrina, kaipo visuomeninio gyvenimo bei veikimo orientacijos pradas, ir su praktiniu momentu, ku- riuo yra visuomeninis veikimas, kaipo visuomeninio gyvenimo -aktualizavimo veiksnys. Taip ar šiaip lavinimas visuomeninio susipratimo ir pratinimas dirbti visuomeninį darbą yra dvi pa- grindinės visuomeninio auklėjimo priemonės, kurios privalo būti vartojamos tam tikru metodingu būdu visuomeniniame auklėjime.

inant. bendrus visuomeninio auklėjimo tikslus ir pagrin- dines jos priemones bei metodus, galima toliau eiti prie klau- simų apie visuomeninio auklėjimo uždavinius. Uždaviniu juk stengiamasi metodingai siekti tikslas turimomis priemonėmis. Suprantama savaime, kad visuomeninis auklėjimas tiek gali turėti atskirų uždavinių, kiek gali būti atskirų visuomeninio auklėjimo tikslų. Darant visuomeninio auklėjimo uždavinių tyri-

— 12 —

nėjimą, svarbu vis delto šitie uždaviniai sistemingai suskirs- tyti pagal tam tikras kategorijas. Ogi skirstant visuomeninio auklėjimo uždavinius kategorijomis, išeina visų pirma aikštėn reikalas įuos suskirstyti į bendruosius ir specialiuosius.

Bendrieji visuomeninio auklėjimo uždaviniai stengiasi iš- vystyti naujose kartose bendruosius visuomeninius nusiteikimus, reikalingus specialiems visuomeninio auklėjimo uždaviniams rea- lizuoti. Šitie bendrieji visuomeniniai nusiteikimai gali būti pa- syviniai ir aktyviniai. Pasyviniais, pavyzdžiui, yra tokie nusi- teikimai, kaip paslankumas paklusti visuomeniniam autoritetui, visuomeninis drausmingumas, visuomeninis taikumas . ir tt. Aktyviniais visuomeniniais nusiteikimais yra, pavyzdžiui, tokie nusiteikimai, kaip sugebėjimas aktyviai dalyvauti organizaci- niame visuomenės darbe, sugebėjimus vesti visuomeninę pro- pagandą, mokėjimas administruoti viešųjų draugijų veikimą, sugebėjimas vadovauti visuomeniniam gyvenimui bei veiki- mui ir tt.

Šalia šito bendrųjų uždavinių klausimo stovi, kaip sakyta, klausimas apie specialiuosius visuomeninio auklėjimo uždavinius, kurių gali būti visa eilė pagal atskirus visuomeninio gyvenimo atžvilgius. Pasirodo, kad specialius visuomeninio auklėjimo už- davinius šiais laikais stato 1. politinis auklėjimas, turįs savo tikslu pilietinius ir valstybinius nusiteikimus; 2. ekonominis auk- lėjimas, turįs savo tikslu teigiamuosius gamybos, mainomainio, suskirstymo ir suvartojimo nusiteikimus; 3. socialinis auklėjimas, turįs savo tikslu visuomeninius nusiteikimus, surištus su žmonių Santykiavimu ant ekonominio pagrindo; 4. tautinis auklėjimas, turįs savo tikslu teigiamuosius gerai suprasto patriotizmo nusi- teikimus; ir 5. tarpvalstybinis bei tarptautinis auklėjimas, turįs savo tikslu visuomeninius nusiteikimus, reikalingus visos žmo- nijos solidarumui bei bendradarbiavimui realizuoti.

Pagaliau, į svarbesnius visuomeninio auklėjimo klausimus reik dar priskaityti klausimas apie šito auklėjimo veiksnius. Yra, būtent, reikalo išaiškinti, kokių yra visuomeninio auklėjimo veiksnių, kaip jie gali būti pilnai suvartoti šito auklėjimo tiks- lams ir, be „to, kaip jie privalo būti solidariai sutvarkyti, kad visuomeninis auklėjimas būtų iš tikro sėkmingas. Svarbiausiais visuomeninio auklėjimo veiksniais yra šeimyna, mokykla, įvai- rios jaunimo susidraugavimo lytys, visuomeninė valdžia ir Baž- nyčia. Jų panaudojimą visuomeniniam auklėjimui i ir deramą su- tarimą šituo reikalu ir privalo nušviesti visuomeninio auklėjimo teorija.

tai pagrindiniai visuomeninio auklėjimo klausimai, prie kurių man teks grįžti tyrinėjant juos iš eilės kiek specialiau.

I. Visuomeninio auklėjimo tikslai.

1. Visuomeninio auklėjimo tikslų skirstymas į tolimesnius ir artimesnius. —2. Visuomeninis idealas, kaipo pagrindinis tolimesnis visuomeninio auklėjimo tikslas. — 3. Artimesni visuomeninio auklėjimo tikslai, arba visuomeniniai nusi- teikimai, kurių pagalba gali būti realizuojamas visuomeninis idealas.

1. — Norint tinkamai dirbti bet kurį darbą, reik gerai nu- simanyti apie šito darbo tikslą. Lygiai taip pat yra ir su visuo- meniniu auklėjimu: šitas auklėjimas tik tada tegali būti gerai vedamas, jei yra lemtai nusimanoma apie visuomeninio auklė- jimo tikslus. Jei tikslas vykdymo tvarkoje yra atsiekiamas ga- lutinėje išvadoje ir todel net yra įvairiose kalbose vadinamas galu, tai sumanymo bei pasiryžimo tvarkoje tikslas yra pir- mutinis dalykas, nuo kurio paskui pareina taip ar šiaip pats veikimas. Suprantama todel savaime, kad nuo tikslų nustatymo visuomeniniam auklėjimui taip ar šiaip turi pareiti šito auklė- jimo pakraipa, vykdymo būdas ir išdavų sėkmingumas. Kokie tad yra visuomeninio auklėjimo tikslai?

Tyrinėjant visuomeninio auklėjimo tikslus, reik visų pirma atsižvelgti į tai, kad visuomeninis auklėjimas, kaipo viso ūgdo- mojo veikimo dalis, privalo turėti tolimesnių, arba netiesioginių, ir artimesnių, arba tiesioginių, tikslų. Ugdymas, kaip žinoma, turi ruošti žmogų prie gyvenimo, ir dargi taip jį ruošti, kad paskui jis galėtų sėkmingai siekti pačio gyvenimo tikslus. Išeina tad, kad patys gyvenimo tikslai galutinėje sąskaitoje yra ūgdymo tikslai. Tik šitie gyvenimo tikslai yra ūgdymui tolimesni, arba netiesioginiai, tikslai. Artimesniais, arba tiesioginiais, ūgdymo tikslais yra tos dispozicijos, arba tie nusiteikimai, kurių pagalba gyvenimo tikslai gali būti sėkmingai siekiami, ir kurie todel vadinami ūgdomosiomis vertybėmis. Šitos ūgdomosios vertybės, būdamos artimesniais, arba tiesioginiais ūgdymo tikslais, fakti- nai tampa priemonėmis atžvilgiu į tolimesnius, arba netiesio- ginius, ūgdymo tikslus, kuriais iš tikrųjų ir yra pačio gyvenimo tikslai.

Tai, kas čia pasakyta apie tolimesnius ir artimesnius ūg- dymo tikslus, turi, kaip pasakyta, lygios reikšmės ir visuome- niniam auklėjimui, atatinkamai, žinoma, apribojus tikslų sritį. Vadinasi, ir visuomeninis auklėjimas turi savo tolimesnius ir artimesnius tikslus. Tolimesniais jo tikslais bus pačio visuome- ninio gyvenimo, kaipo tokio, tikslai, tuo tarpu kad artimesniais jo tikslais bus tie visuomeniniai nusiteikimai, kurių pagalba gali būti siekiami visai sėkmingai visuomeninio gyvenimo tikslai, arba, kitaip tariant, tolimesni visuomeninio auklėjimo tikslai.

6

— 114—

Norint tad nustatyti tikslus visuomeniniam auklėjimui, reik iš- aiškinti, iš vienos pusės, kokie yra pagrindiniai visuomeninio gyvenimo tikslai, o, iš antros pusės, kokie yra pagrindiniai vi- suomeniniai nusiteikimai, reikalingi visuomeninio gyvenimo tik- slams siekti.

Cia betgi reik pastebėti, kad klausimas, kokie yra pagrin- diniai visuomeninio gyvenimo tikslai, yra labai platus, nes vi- suomeninio gyvenimo tikslais gali būti visos tos materialinės bei dvasinės gėrybės, kurios gali būti sukurtos, ar tik taip ar šiaip atsiektos visuomeninio gyvenimo priemonėmis. Cion, tikrai sakant, reikėtų priskaityti mažne visos civilizacijos gėrybės, kiek jos yra objektyvuotos visuomeninio gyvenimo lytimis. Visa ma- terialinė kultūra, sukurta sutelktomis žmonių pastangomis; moks- las, tobulinamas per amžius nesibaigiančios mokslininkų eilės; visuomeninė dorovė, palaikoma visuomeninės opinijos priemo- nėmis; juridiniai visuomeninės tvarkos institutai, sudaryti visuo- meninių kompromisų išdavoje; didieji meno kūriniai, kaip, pa- vyzdžiui, statybos dailenybės, kartais šimtmečiais kurtos ben- dromis žmonių pastangomis; pagaliau, religinė organizacija, įkvėpta visuotinojo draugingumo dvasia, — visa tai taip ar šiaip yra visuomeninio gyvenimo gėrybės, kurios gali būti siekiamos, kaipo tam tikri visuomeninio veikimo tikslai. Reik net pasakyti, kad visa tai, ką žmogus atsiekia aukštesniame laipsnyje, reika- lauja mažiau ar daugiau visuomeninės santalkos: nei gamtos

` apvaldymas žmogaus pajėgomis, nei kultūrinė kūryba, nei religi-

nio gyvenimo tradicijos negali pasiekti tobulesnio stovio bei intensyvesnio žmonių pastangų sutelkimo visuomeninio gyvenimo aplinkybėse.

Pasirodo tokiu būdu, kad visuomeninio gyvenimo tikslai iš tikrųjų yra tie patys žmogaus gyvenimo tikslai, kiek tik jie yra atsiekiami visuomeninio gyvenimo bei veikimo priemonėmis. Atatinkamai reikėtų pasakyti, kad pagrindiniai tolimesni visuo- meninio auklėjimo tikslai ir yra patys žmonijos gyvenimo tikslai kiek jie yra siekiami visuomeninio gyvenimo bei veikimo pagalba. Tačiau šitokis pasakymas būtų per daug neapri- botas ir turėtų maža realios vertės visuomeninio auklėjimo reikalui. Del šitos priežasties tenka stengtis suvesti tolimesni visuomeninio gyvenimo tikslai prie vieno kurio veiksnio, nuo kurio pareitų maksimalinė visuomenės reikšmė žmogaus gy- venimo tikslams. Tokiu veiksniu ir yra ne kas kita, kaip visuomeninio gyvenimo idealas. Vadinasi, juo tobulesnė yra visuomenė, kaipo tokia, juo didesnė yra jos reikšmė žmogaus gyvenimui ta prasme, kad tokia visuomenė sudaro palankių sąlygų žmogaus gyvenimo tikslams siekti. Šita prasme visuo- meninis idealas, kuris turi būti taip ar šiaip realizuojamas visuomeninės santvarkos ir visuomeninių žmogaus nusiteikimų pagalba, ir yra tolimesnis visuomeninio auklėjimo tikslas, turįs šitam auklėjimui vedamosios reikšmės. Nusimanyti, kas yra vi-

L S

suomeninis idealas ir koks jis privalo būti, reiškia pedagogui nustatyti visuomeninio auklėjimo pakraipa į tolimesnę atstun:ą, įgauti nusimanymo, kokiai visuomeninei santvarkai auklėtinis privalo būti ruošiamas, ir išsiaiškinti, kokie visuomeniniai nusiteikimai privalo būti jame išvystomi. Atsižvelgiant į šitokią visuomeninio idealo reikšmę, bus ne pro šalį panagrinėjus jį kiek smulkiau, kaipo tolimesnį visuomeninio auklėjimo tikslą.

2. — Visuomeninio idealo supratimas, aišku savaime, gali būti labai įvairus pagal tai, kokios pasaulėžiūros, kuo mažiau- sia — visuomeninės, prisilaikoma savo įsitikinimuose. Vienokį visuomeninį idealą susidaro kolektivistas, kitokį — individuali- stas; vienaip šitą idealą įsivaizduoja demokratas, kitaip—aristo- kratas ir tt. Zodžiu tariant, visuomeninio idealo supratimas pa- reina nuo pasaulėžiūros ypatybių. O kadangi visuomeninis auk- lėjimas savo ruoštu pareina nuo visuomeninio idealo, kaipo nuo tolimesnio savo tikslo, tai atatinkamai visuomeninis auklė- jimas pareina irgi nuo tos pasaulėžiūros, kurios prisilaiko pats pedagogas. Todel vienoks bus visuomeninis auklėjimas socia- listə, kitoks—individualisto supratimu; vienaip visuomeninio auk- lėjimo uždavinius supras demokratas, kitaip — aristokratas ir tt. Pasirodo, kad ir visuomeniniame auklėjime, kaip ir visoje ūg- dymo sistemoje, neišvengiama pedagoginių įsitikinimų priklau- somybė nuo pasaulėžiūros klausimų. Iš čion irgi savaime išeina, kad ir mano supratime visuomeninių tikslų bei uždavinių taip ar šiaip turi pasireikšti visuomeninių mano pažiūrų ypatybės. Todel, priėjęs klausimą apie visuomeninį idealą, nedarysiu do- kumentalių tyrinėjimų, kaip šitas idealas buvo kitų suprantamas, ir kaip jis iš tikro privalu suprastį, bet tik pasitenkinsiu pada- ręs keletą paaiškinimų, kurie yra reikalingi tam, kad galima būtų suprasti, kokia vedamoji idėja yra padėta iš pat pradžios į visuomeninio auklėjimo pagrindą.

Mano įsitikinimu visai yra priimtinas, mažiausiai — ben- ruose bruožuose, tasai visuomeninio idealo supratimas, kuris rado vietos žymaus Maskvos Universiteto profesoriaus Povylo Novgorodcevo veikale, įvardytame „Apie visuomeninį idealą“. (Ob obščestvennom ideale, Moskva 1917). Šitas veikalas, galima sakyti, yra klasiškas kalbamuoju klausimu ir todel užsitarnauja ypatingo atsižvelgimo tada, kai tenka išvesti bendra orien- tacijos linija visuomeniniam auklėjimui. Dera dar pridėti, kad mūsų laikams šis veikalas turi, sąryšyje su visuomeni- nio auklėjimo klausimais, visai ypatingos reikšmės. Jame, būtent, numatytas iš anksto tasai visuomeninių utopijų žlugimas, kuris charakterizuoja mūsų dienas. Tuo tarpu pats veikalas buvo sukurtas bent esminėje dalyje dar prieš pasaulinį karą šviesoje to teisinės sąmonės krizio, kuris buvo jau užsibrėžęs anksčiau ir kuris mūsų laikais priėjo kulminacinį savo punktą. Novgorod- cevas, parašęs taip pat veikalą apie „Teisinės sąmonės krizį“, tiesiog pramatė daugelį iš tų visuomeninio gyvenimo apraiškų,

S 5 a

kurios dabar išėjo aikštėn prieš mūsų akis, ir kurios jau pa- skatino žmones pasiduoti tamsiai reakcijos inercijai. Bet kadangi Novgorodcevo pramatomoji galia buvo atremta iš vienos pusės į dokumentalius tyrinėjimus, o iš kitos pusės į plačią visuome- ninio gyvenimo perspektyvą, tai jis pats ne tik buvo tolimas nuo bet kurios nesąmoningos reakcijos vienašališkumo, bet dargi sugebėjo bendrai užbrėžti sintetinį išsprendimą klausimo apie visuomeninį idealą, besimokydamas iš visuomeninių utopijų žlu- gimo ir todel nepiktžodžiaudamas del to, kas buvo idealaus i priimtino tauriausiose žmogaus dvasios pastangose, atkreipiose į visuomeninio idealo realizavimą. Sykiu Novgorodcevas nepri- klausė prie tų atitrūkusių nuo realaus gyvenimo idealistų, kurie skęsta niekuo neparemtų svajonių srityje: jis, būtent, turėjo aiškų supratimą apie reikalą suderinti nelygstamąjį tikslą, t. y. idealą, su lygstamosiomis priemonėmis, t. y. su jo realizavimo ap- linkybėmis. Ir šituo atžvilgiu, kaip ir visuomeninio idealo su- pratimu, Novgorodcevas gali būti mūsų laikais sektinas pavyz- dys. Kadangi toliau turėsiu kalbėti apie visuomeninį idealą, kuris kai kam gali pasirodyti neturinčiu realių santykių su vi- suomeninio gyvenimo tikrove, manau bus čia ne pro šalį pa- darius, nesusipratimams iš anksto užbėgti už akių, viena kita reikšminga ištrauka iš Novgorodcevo veikalo apie „Visuomeninį idealą“, kurios gerai charakterizuoja praktinį jo reliarivizmą.

„Klaidingam absoliutizmui, besistengiančiam rasti bei įvyk- dyti nekintamas lytis beišsivystančių santykių srityje, reik prieš- pastatyti tasai teisėtas praktinis reliativizmas, kuris neišvengia- mai yra surištas su parinkimu kelių bei priemonių absoliuti- niam idealui vykdyti. Cia privalu dar kartą pabrėžti, kiek yra svarbu taisyklingai suderinti nelygstamojo ir lygsta- mojo veiksnių sąvokas pažangaus išsivystymo idėjoje. Itin dera teigti tai, kad aukščiausio tikslo absoliutizmas visai sutaria su praktinių priemonių reliativizmu. Kai nuo nelygstamojo tikslo nustatymo mes einame prie klausimo apie jo vykdymą, kyla reikalas patirti konkretines sąlygas ir esamus santykius. Vi- suomeninis idealas negalima vykdyti vienokiomis lytimis tarp subrendusių tautų, pasižyminčių aukšta kultūra, ir tarp lauki- nių tautelių, vos tik įžengusių į visuomeniškumo kelią. Isto- rinė tikrovė patiekia dideliausį padėčių įvairumą, pagal kurį turi taip pat įvairiuoti ir praktinės politikos keliai... Be paži- "nimo tikrų santykių — tokia yra sena politinė tiesa — geriau- sios pastangos pasiliks nevaisingos. Maža to: atkaklumas tik- slų siekime be tinkamo priemonių pasirinkimo gali pasireikšti priešingomis išdavomis ir pridaryti nelaimių ten, kur buvo ti- kėtasi pagerinimų bei laimėjimų“ („Ob obščestvennom ideale“, Moskva, 1917, 95—6 p.).

Taip kalba Novgorodcevas už praktinių priemonių relia- tivizmą. Bet būtų didelė klaida manyti, kad šitas reliativizmas . priverčia jį pamiršti nors valandėlei to visuomeninio idealo ab-

— 17 —

soliutizmą, kuris taip ar šiaip turi būti realizuojamas visuose, kad ir žemiausiuose, visuomeninės pažangos tarpsniuose. „Pa- grindine idealo aptartimi jo santykiavime su empirinės tikrovės pasauliu, sako Novgorodcevas, yra jo sąvoka, reiškianti niekados nenutrūkstamo tobulėjimo reikalavimą. Šitokiu būdu suprastas dorinio išsivystymo idealas gali pasirodyti atitrauktas nuo gy- venimo ir atpalaiduotas nuo turinio. Stengtis atsiekti nuolat tolstantį ir niekados visai nepasiekiamą tikslą ar nereiškia gau- dyti nerealūs šešėliai? Bet tokia jau yra idealo savybė, kad jis, būdamas neribojamas ir nebaigiamas, vis delto tebelieka realus bei praktiškas, kaipo judinamasis žmogiškojo gyvenimo motyvas. Kaipo nelygstamasis principas to, kas privalo būti, , jis visados suponuoja tikrovėje tai, kas dar nėra, nors privalo būti įvykdyta“ (ten pat 58 p.). „Istoriniam žmonijos gyvenimui, sako Novgorodcevas kitoje vietoje, nelygstamasis idealas visa- dos lieka amžinas reikalavimas ir įteigiamasis kvietimas. Ne palaiminyą ramybę teikia jis žmonėms istoriniame jų veikime, bet amžinajį stengimąsi bei nerimą, Realizuodamasis empiri- nėse tikrovės sąlygose vos tik iš dalies, vos tik lygstamai, jis šituo savo apsireiškimu sužadina žmoguje naują pasistengimą, kuris, besirealizuodamas gyvenime, savo ruožtu susitinka su nauju nepasitenkinimo užsimojimu. Taip susidaro ištisa pa- stangų bei veiksmų eilė, ištysusi į begalenybę. Kaipo troški- mas to, kas yra nelygstama, kaipo ieškojimas to, kas yra ab- soliutu, reiškiasi šitos nesiliaujančios pastangos doriniame žmo- gaus išsivystyme, ir tame kaip tik glūdi žavinti dorinio pasau“ lio galybė, sugestionuojanti žmogui mintį apie nelygstamąjį jo pašaukimą. Bet šitame nenuilstamame ir niekados nepatenki- mamame stengimesi glūdi taip pat ir dorinės sąmonės tragizmas: jame visados tebelieka nesutaikomas nesutarimas tarp nelyg- stamojo idealo ir įvykdyto Jaike jo pavidalo“ (ten pat 57 p.).

Nusakytasis čia ištraukomis iš Novgorodcevo veikalo prak- tiškųjų priemonių reliativizmas ir visuomeninio idealo absoliu- tizmas negali jau neturėti tam tikros orientacinės reikšmės vi- suomeniam auklėjimui. Yra juk savaime aišku, kad visuome- ninis auklėjimas privalo įdiegti naujoms kartoms ir karštą, nie- kuo neperbloškiamą visuomeninio idealo meilę ir praktiškąjį nusistatymą realiai spręsti visuomeninio gyvenimo aplinkybes, kad galima būtų parinkti reikiamų priemonių visuomeniniam idealui vykdyti tikrovėje. Kitaip tariant, visuomeninis auklėji- mas turi išvystyti naujose kartose idealizmą atžvilgiu į visuo- meninio gyvenimo tikslus ir realizmą atžvilgiu į visuomeninio veikimo priemones. Apie realizmą atžvilgiu į visuomeninio veikimo priemones bus kalbos kiek žemiau. Šitoje vietoje bus ne pro šalį paaiškinus idealizmą atžvilgiu į visuomeninio gyve- nimo tikslus, nagrinėjant kiek smulkiau visuomeninio idealo turinį pagal tai, kaip jį nusako Novgorodcevas minėtajame savo veikale.

a Kauno Tarpdiecezinės Kualgų Seminarijos

BIBLIOTEKA

d

— 18 —

Kaip kiekvienas nelygstamasis idealas, taip ir visuomeni- nis idealas, statomas tikslu žmogiškajai visuomenei, reikalauja nuo gyvenančių prigimtajame pasaulyje žmonių niekados nesi- baigiančio asmeninio tobulėjimo ir tokio pat visuomeninės san- tvarkos tobulinimo. Šita niekados nesibaigianti visuomeninė- pažanga teturi vien tą dorinę reikšmę, kurią ji įgauna iš dori- nio atskirų asmenų tobulėjimo (ten pat 99 p.). Ir iš tikrųjų visuomenė tėra reali, arba gyvuoja vien asmenyse, nes sub- stancialinio pobūdžio teturi vien atskiras asmuo. Bet iš kitos pusės visuomenėje atskiri asmens pasireiškia būdu, jiems ne- žinomu iš individualinic jų patyrimo (t. p. 103 p.). Būtent, atskiras asmuo randa visuomenėje ne paprastą savo gyvenimo uždavinių pakartojimą, bet savo jėgų papildymą pastangose siekti idealą, nes šitas idealas neatsiekiamas vienomis tik izo- liuoto žmogaus jėgomis. Tuo tarpu juo aiškiau mes nusima- nome, kad asmenybė yra neatstojama, nepakartojama, visiškai savotiška individualybė, juo labiau mums aiškėja reikalas su- derinti konkretiniu būdu individualinius skirtumus, norint atsiekti idealinį visuomenės tikslą (t. p. 103.) Cia ir gali kilti klausi- mas, kokiais visuomet ir visur privalomais principais turi būti vykdomas tasai konkretinis atskirų individualinių skirtumų de- rinimas, kuris turi savo tikslu visuomeninio idealo realizavimą.

ituo klausimu faktinai reikalaujama nustatyti visuomeninio idealo turinys. Tiesa, to dar nereikalaujama nustatyti konkre- tinė veikimo programa, privaloma visiems laikams ir visiems. kraštams. Visuomeninio idealo klausimą statant, norima iš- dirbti supratimą apie reikiamą visuomeninės pažangos pakraipą, kuri būtų griežtai privaloma visur ir visados. O kadangi šitas supratimas privalo būti išvestas iš asmens supratimo, kiek jis nusistato į absoliutinį idealą, tai asmens sąvoka privalo būti pradedamuoju punktu sprendžiant apie visuomeninį idealą (t. p. 106 p.).

Nelygstamasis asmens vertingumas suponuoja laisvę, kaipo- prigimtą ir būtiną dorinės jo esmės išraišką: be laisvės mes negalime asmens įsivaizduoti. Iš kitos pusės, mes reikalaujame visiems žmonėms lygybės, kadangi kiekviename asmenyje mes privalome pripažinti šitą aukštesnę dorinę esmę. Todel nega- lima įsivaizduoti visuomeninės pažangos be pastangų realizuoti lygybės ir laisvės principų, kurie iškelia aikštėn prigimtuosius asmens reikalavimus, kitaip tariant, prigimtąsias jų teises. Bet šalia šitų teisių asmuo turi atatinkamą prievolę pripažinti ki- tiems asmenims panašias teises ir savo individuelybe atbaigti pilnutinį individualinių skirtumų suharmonizavimą (t. p. 107 p.).

Tokiu būdu, sako Novgorodcevas, asmens sąvokoje lygiai semia savo pradžią tiek jo reikalavimai sau lygybės ir laisvės, tiek ir jo prievolės pasireikšti solidarumu ir dėtis į vienybę su kitais žmonėmis. O kadangi iš šitos vienybės principe negali. būti išskirtas joks asmuo, ir kiekvienam skyrium ir visiems sy-

— 19 —

kiu pivalo būti pripažintos tos pačios teisės į lygybę ir laisvę, tai iš čion gaunamas aptarimas visuomeninio idealo, kaipo principo, reikalaujunčio visuotinojo susivienijimo lygybės ir laisvės pagrindais. Kiek mes reikalaujame, kad asmuo būtų gerbiamas visuomet ir Visur, savitarpinio prisipažinimo prievolė negali būti apribota jokiomis sienomis ir skirtumais. Nieks ne- privalo būti išskirtas iš visuotinosios vienybės idėjos. Nelygs- tamasis asmens principas tokiu būdu neišvengiamai veda prie visuotinojo žmonijos solidarumo idėjos. — Suglaudžiant gautuo- sius pradus trumpoje formuloje, visuomeninis idealas galima aptarti, kaipo laisvo universalizmo principas (t. p. 108 p.).

itie pilnai nuoseklūs iš esmės prof. Novgorodcevo išva- džiojimai yra visai priimtini su maža tik pataisa, būtent, ta, kad visuomeninis idealas yra ne laisvo universalizmo principas, bet pats šitas laisvas universalizmas, lygiai taip pat, kaip jis yra ne visuotinojo susivienijimo lygybės bei laisvės pagrindais principais, bet pats šitas visuotinasis susivienijimas.

Priimtas su šita maža pataisa visuomeninio idealo supra- timas savo turinyje nelaiko nieko tokio, kas yra lygstama, pri- klauso vienam kuriam istoriniam laikotarpiui ir todel yra kokia nors prasme konkretus dalykas. Sąvoką „visuotinasis susivie- nijimas lygybės bei laisvės pagrindais“ tėra vien bendra for- mula, kuri nustato visuomeninės pažangos pakraipą, ir kuri iš- kelia aikštėn tą kuriamąjį istorijos pradą, kuriuo yra kuriamoji dvasia asmens, reikalaujančio sau lygybės bei laisvės. Bet šita formula nėra neatskiriamai surišta su jokiu istoriniu visuome- ninio idealo supratimu, kuris kada nors buvo realizuojamas tam tikrose laiko bei vietos aplinkybėse (t. p. 109—110 p.).

Todel irgi iš kitos pusės yra klaidinga laikyti absoliutiniais, arba nelygstamais, tuos istorinius būdus tvarkyti visuomeninį gyvenimą, kurie atsirado tam tikrose visuomeninės pažangos aplinkybėse. Kai, pavyzdžiui, vieninteliu išganomuoju visuo- meninės santvarkos idealu yra skelbiama tautos valdžia, parla- mentarizmas, socializmas ir p. d., tai tokiais atvejais laikinos bei konkretinės priemonės nelygstamajam idealui vykdyti yra laikomos pačio idealo esme (t. p. 117 p.). Iš tikrųjų visuome- ninio idealo nustatymas yra linkmės užbrėžimas į begalenybę. „Tai yra grynai apstraktiniai reikalavimai visuotinojo susivie- nijimo lygybės bei laisvės pagrindais; tai yra atitrauktasis as- menybės principas, paimtas dvejopa prasme—iš pusės teisių ir iš pusės prievolių—ir tokiu būdu pakeltas prie visuotinojo uni- versalizmo idėjos“ (130 p.).

aip suprastas šitas idealas iš esmės yra ne tik demokra- tiškas, bet ir visuotinas, nes jis galutinėje sąskaitoje reikalauja visos žmonijos susivienijimo pasaulinės lygybės ir pilietybės pagrindais (t. p. 131 p.), nes idealus visuomeninės organizacijos tikslas, tariant Sergijaus Trubeckio žodžiais, yra „apimti visą žmoniją ir realizuoti proto, taikos ir laisvės viešpatiją t. p. 135 p.).

=. r A)

Pirmu pažvelgimu galėtų rodytis, kad šitokis atitrauktasıs ir nelygstamasis visuomeninio idealo supratimas neturi jokios realios reikšmės praktiniam visuomeniniam gyvenimui. Tuo tarpu iš tikrųjų jis pasirodo ne tik iš esmės teisingas, bet ir vienintelis praktiškas visuomeninio idealo supratimas. Būtent, aptarimas visuomeninio idealo, kaipo siekiamo begalenybėje nelygstamojo tikslo, atidaro perspektyvą į niekados nebaigiamą visuomeninę pažangą, kuri atatinkamai reikalauja niekados nenu- rimstančių laisvų ieškojimų ir laisvos kūrybos. Šita prasme kiekvienas konkretinis idealas, statomas tam tikrame istorinės pažangos laikotarpyje, tėra vien laikinas ir todel pralenkiamas pažangos vyksme į begalenybę. Maža to: pasitikėjimas gali- mybe konkretiniu būdu nustatyti tobulą visuomeninio gyvenimo harmoniją yra ne kas kita, kaip utopija, kuri tam tikrose ap- linkybėse gali būti greičiau kliūtimi, negu priemone visuomeni- nei pažangai. Pirmoji pažiūra, nustumianti atitrauktinai su- prastą visuomeninį idealą į begalenybę, pasižymi apykantos ir laisvės dvasia; tuo tarpu, antroji pažiūra, suteikianti konkreti- niam istoriniam idealui absoliutinės, arba nelygstamosios reikš- mės, serga paprastai sektiško ekskliuzivizmo nuotaika. Pasta- ruoju atveju manoma, kad tobulas visuomenės idealas yra lengvai atsiekiamas mūsų prigimtajame pasaulyje, ir kad tam reik tik mažiau ar daugiau priverstinu būdu realizuoti įsivaiz- duojamą gyvenimo pusiausvyrą (t. p. 119 p.). Tokia, pavyzdžiui, yra socialistinio rojaus utopija.

Užtat atitrauktasis visuomeninio idealo supratimas stato prieš mūsų sąmonę visuomeninio gyvenimo normą, kuri turi vis delto pakankamai konkretinio turinio, kad galėtų būti vi- sai praktiška ir labai reikšminga kasdieninio visuomeninio gy- venimo reikalams. Pasirodo, būtent, kad tolimas visuomeninis idealas yra tikras vedamasis pradas bet kuriai visuomenei ir bet kuriai gadynei. Jis yra toji reguliatyvinė norma, pagal ku- rią privalu orientuotis renkantis visuomeninio veikimo pakraipą. Pavyzdžiui, tautos gyvenime visa tai kas atatinka šitaip su- prastą idealą, visa, kas atvaduoja ją nuo ekskliuzivizmo ir pra- turtina jos gyvenimą, yra tikra ir gera; ir, atvirkščiai, visa tai, kas atskiria šitą tautą nuo kitų tautų, ir kas tolina ją nuo di- džiojo visos žmonijos bendravimo tikslo, yra netikra ir negera. Tokiu būdu visuotinojo solidarumo idėjoje glūdi žymė, kuri leidžia atskirti tai, kas privalo būti, nuo to, kad yra vengtina bet kurios visuomenės ir bet kurios gadynės pastangose (t. p. 138 p.).

Pigu įspėti, kiek reikšmės turi visuomeniniam gyvenimui bei veikimui gerai suptasto visuomeninio idealo meilės įdiegi- mas į naujųjų kartų širdis. Juk nuo šitos idealo meilės pareina taip ar šiaip pagrindinė visuomeninio gyvenimo bei veikimo pakraipa. Šita meilė irgi apsauguja nuo beviltiško paskendimo gyvenimo realizme ir nuo pesimistiško atsisakymo nuo entu-

91

ziastiškų pastangų eiti visuomeninės pažangos keliu ir nenuils- tamai tobulinti gyvenimą pagal idealo reikalavimus.

Apie idealo reikalą ir praktinę jo reikšmę labai gražiai rašo tas pats prof. Novgorodcevas, kurio koncepcija apie vi- suomeninį idealą man teko ką tik suglausti trumpoje santrau- koje. „Reik, sako jisai, tikėti į stebuklingą gėrio ir tiesos kraštą; reik tikėti į palaimingą dorinio idealo žemę tam, kad galima būtų eiti savo keliu šitoje netobuloje žemėje. Tam, kas neturi kito tikėjimo, kaip tik į žmonių nuodėmes ir netobulybes, tam nėra kur eiti, tam visas žmogiškasis gyvenimas tėra vien baisi, nepermatoma tmsybė“ (t. p. 139 p.). Užtat, kas pasitiki idealu, tas ras jame pakankamai jėgų tvirtam doriniam nusistatymui savo gyvenime bei veikime. „Mes nežinome ateities, sako to- liau Novgorodcevas, bet žinome dorinės mūsų sąmonės reika- lavimus. Mes negalime numatyti mūsų tikslų atsiekimo, bet mes galime šito atsiekimo geisti ir reikalauti. Mes galime ir privalome įdėti dalį savo minties ir vilčių į neapribotą ateities perspektyvą. Ar pasiseks mums susilaukti išdavos, ar ne, tai negali turėti įtakos dorinio reikalavimo esmei. Sitas reikala- vimas nenustoja savo galios net tada, kai pasilieka nevaisin- gas“ (t. p. 139—140 p.).

Štai, ką reiškia tasai idealizmas atžvilgiu i visuomeninio gyvenimo tikslus, kuris turi