STASYS ŠALKAUSKIS

RAŠTAI

VIII

ŽŽ!

Vilnius Mintis

Knygos leidimą parėmė Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija

Serija leidžiama nuo 1987 m.

Parengė ARŪNAS SVERDIOLAS

ISBN 5-417-00882-6 © Sudarymas ir paaiškinimai, Arūno Sverdiolo, 2005 © „Minties“ leidykla, 2005

BENDROSIOS MOKSLINIO DARBO METODIKOS PRADAI

Pratartis prie 2-0jo leidimo

Šis antras „Bendrosios mokslinio darbo metodikos pradų“ leidimas yra stereotipiškas, t. y. be jokių atmainų palyginant su pirmuoju leidimu. Autorius tačiau aiškiai jaučia reikalą ši- tą savo veikalą pataisyti ir papildyti, bet, negalėdamas to pa- daryti tuojau, ryžosi jį leisti dar kartą viešumon be pataisų, nes nuolatiniai pareikalavimai rodo jo neatidėliojamą reika- lingumą. Ogi leisdamas jį dabar iš matricų, autorius turi gali- mybę atsižvelgti į akademinės jaunuomenės pageidavimą ir padaryti jo kainą prieinamą platesnei publikai. Jau vien dėl šito, autoriui rodosi, gali būti pateisintas antrasis veikalo lei- dimas kad ir pirmykščiame netobulame jo stovyje.

Naudodamasis šitos trumpos pratarties proga, autorius gali atitaisyti vieną trūkumą iš daugelio dabar nebeatitaiso- mų, būtent papildyti nurodytą knygoje literatūrą veikalais, surašytais rusų kalba: juk dar ne vienam iš studijuojančios jaunuomenės yra pageidaujama turėti šitų nurodymų. Čia ir bus ne pro šalį paminėjus šiuos kelis veiklus rusų kalba:

1. Prof. L. I. Petražickij. Universitet i nauka. Opyt teorii i techniki universitetskago diela I naučnago samoobrazova- ` nija. 2 toma. - S. Peterburg, 1907.

2. N. A. Rubakin. Pis'ma k čitateliam o samoobrazovanii. - SPB, 1913.

3. Prof. N. I. Karejev. Pis'ma k učaščejsia molodeži o sa- moobrazovanii.

Nors visi šie veikalai parašyti dar prieš didįjį karą, jie vis dėlto nėra dar visai nustoję savo reikšmės.

Autorius

5

Pratartis

Šių bendrosios mokslinio darbo metodikos pradų atsi- radimas buvo šitokis. Teologijos ir filosofijos fakulteto Fi- losofijos skyriaus plane iš pat pradžios buvo numatyta ben- droji mokslinio darbo metodika, kaip pratybų darbas. Tačiau tuojau paaiškėjo, kad šitas pratybų darbas reika- lauja nemaža teorinių nurodymų, kurie turi būti taikomi mokslinio darbo praktikai. Tuo tarpu lietuvių kalba iki šio- lei nėra buvę pagaminta jokios literatūros, kuri galėtų ši- tam reikalui patarnauti. Taip dalykui stovint, noromis ne- noromis teko žymi dalis laiko, skiriamo pratyboms, panaudoti paskaitoms, per kurias buvo suteikiamos rei- kalingiausios žinios apie techninius mokslinio darbo me- todus. Šiais 1925-1926 mokslo metais autorius ryžosi su- rašyti savo neįeinančias į darbų tvarką paskaitas ir jas išspausdinti, kad būtų galima ateityje tinkamai išnaudoti skiriamas pratyboms laikas, studentams įgaunant reikia- mų teorinių žinių jau iš spausdinto bendrosios mokslinio darbo metodikos vadovėlio.

Savaime suprantama, kad susidaręs tokiu gana pripuo- lamu būdu vadovėlis negali pasižymėti nei dideliu pilnu- mu, nei ypatingu originalumu, nei giliu mokslingumu. Jis skiriamas reikalui, kuris yra ypač aktualus sulig mūsų uni- versiteto atidarymu, ir kuris nors dalinai dera patenkinti, nelaukiant, kol bus galima susilaukti tobulesnės literatū- ros. Taigi darbo pripuolamas ir skubotas pobūdis galės pa-

6

aiškinti visus spausdinamojo rašinio trūkumus, kuriuos pats autorius gerai jaučia.

Vis dėlto, nežiūrint visų darbo trūkumų, autorius tiki- si, kad ir tokiame stovyje, kaip šitas darbas yra leidžiamas viešumon, jis gali būti naudingas tiek studijuojančiam mū- sų jaunimui, tiek jauniems mūsų mokslininkams, rašyto- jams, žurnalistams, mokytojams ir šiaip jau inteligentams, kurie, taip ar šiaip susiliesdami su mokslo dalykais, netu- ri pakankamo supratimo apie techninius mokslinio darbo metodus. Žodžiu tariant, viltis kiek pagelbėti reikalui, ku- ris šiuo laiku yra jau aktualus, verčia autorių paleisti į spau- dą veikalą, kuris šiuo tarpu autoriaus negali būti ištobu- lintas dėl įvairių savo gyvenimo ir darbo aplinkybių. Tarp kitko, dėl šitos pastarosios priežasties spausdinamas rašinys tegalės būti pavadintas bendrosios mokslinio dar- bo metodikos pradais.

Įžanga

1. Bendrosios mokslinio darbo metodikos esmė ir savybės sąryšyje su trumpa literatūros apžvalga

Atėjusiam į aukštąją mokyklą jaunuoliui arba jaunuolei prasideda naujas gyvenimas su naujais darbais, džiaugs- mais ir net vargais. Įsirašius į studentų skaičių ir pergyve- nus pirmus akademiškojo gyvenimo džiaugsmus, jaunam studentui kartais vargai labiau nujaučiami negu patys dar- bai. Toji vertybė, kuria yra akademiškoji laisvė, kartais ap- vilia jauną studentą, statydama jį į visai neapribotą stovį. Aukštesniojoje mokykloje jo gyvenimas buvo aiškiai sutvar- kytas; jis tiksliai žinojo, kas yra darytina bei siektina; viena diena buvo panaši į kitą, o dabar pats nežinai, ką turi dary- ti, kaip - apsispręsti, kaip - prie darbo prieiti. Tuo tarpu studijų laisvė verčia rinktis tą ar kitą mokslo rūšį savo pa- šaukimui, kuris dar nėra gal aiškiai numatytas; laikas rei- kalauja tuoj susistatyti atitinkamą klausomųjų paskaitų tvar- karaštį; nejučiomis ateina pratybos, kur reikia taip ar šiaip pasireikšti darbu iš dėstomųjų dalykų, kurie iš pradžios daž- nai net ne visai suprantami tiek savo terminologija, tiek sa- vo turiniu. Jei dar prie to visko prisideda rūpestis, kur apsi- gyventi, kaip užsidirbti duonos kąsnį, -tai ne vienas iš jaunų studentų ima tyliai gailėtis ramių gimnazijos laikų ir įpras- tos patogios gyvenimo eigos.

Iš tikrųjų visi šitie vargai teturi vien pereinamojo pobū- džio pagal patarlę: pradžia darbą gaišina. Apsipratus su naujais draugais ir gyvenimo aplinkybėmis, palengvėl ima- ma orientuotis ir rimtesniuose dalykuose, apsisprendžia-

8

ma savo pašaukimo ir studijų klausimuose, įsitraukiama į akademinio darbo tvarką ir studijuojama su mažesniu ar didesniu sėkmingumu. Faktinai net pasirodo, kad labai re- ti yra atsitikimai, kad jaunuolis arba jaunuolė bailiai pabė- ga iš akademiškojo gyvenimo bei darbo, nepergalėję pir- mųjų jų sunkenybių.

Tačiau negalima neigti, kad akademiniame darbe esti rimtų sunkenybių ir kad todėl pati aukštoji mokykla, norė- dama pedagogiškai pasielgti, privalo palengvinti akademi- nio darbo sunkenybes, jei ne visas, tai bent tas, kurios yra ankštai surištos su pačia akademinio darbo esme. Ten, kur šito nedaroma, akademiniame studentų darbe jaučiamas tam tikras trūkumas, kuris nebent pripuolamai pačių stu- dentų ilgainiui yra pašalinamas. Juk yra visa eilė labai rim- tų klausimų, liečiančių pačią akademinio darbo esmę, ku- rie nėra tyrinėjami kursuose, įeinančiuose į atskirų fakultetų specialybes. Tokie, pavyzdžiui, klausimai yra: kaip privalu susidaryti paskaitų tvarka irjos klausyti? Kaip dera paskai- tos apdirbti? Kaip išpuola dirbti pratybų darbas? Kaip ten- ka naudotis mokslo literatūra? Kokiu būdu reikia ruoštis prie mokslinio darbo? ir t. t. ir t. t. Pasirodo, kad šitie ir panašūs klausimai tiek yra rimti ir jų išsprendimai tiek yra svarbūs akademinio darbo sėkmingumui, kad negalima ki- taip pavadinti kaip apsileidimu atsitikimą, jei aukštoji mo- kykla nepadeda savo studentams šituos klausimus kuo anksčiausiai išspręsti ne tik teorijoje, bet ir praktikoje.

Išpuola vis dėlto konstatuoti, kad žymi dalis aukštųjų Europos mokyklų šituo reikalu iki šiolei nedaro nieko to- kio, kas jį galėtų patenkinti. Todėl manau, kad mūsų Teolo- gijos ir filosofijos fakultetui priklauso garbė už tai, kad kal- bamas reikalas iš pat pradžios stengtasi patenkinti įvedimu specialaus dalyko, kuris yra pavadintas bendrąja moksli- nio darbo metodika.

Vieną kartą toks dalykas yra įvestas į mūsų Filosofijos

9

skyrių, privalu jis įvertinti mokslo atžvilgiu, nustatant jo sąvoką, tikslą, suskirstymą ir kt. Pirmi klausimai, kurie gali kilti: ar vadinamoji mokslinio darbo metodika yra mokslas tikra to žodžio prasme? Ir, jei taip, tai prie kokios mokslų grupės ji pravers priglausti? Pasirodo tačiau, kad atsaky- mas į šituos klausimus yra tiek pat sunkus, kiek yra leng- vas konstatavimas reikalo, iššaukusio patį dalyką į gyveni- mą. Tai atsitinka todėl, kad dalykas, pas mus pavadintas bendrąja mokslinio darbo metodika, faktinai tėra dar for- macijos stovyje ir todėl įvairiai yra suprantamas ir vadina- mas tų žmonių, kurie juoju rūpinasi. Kad taip iš tikro yra, paaiškės iš apžvalgos literatūros, kuria patariama susido- mėti dėl kalbamojo dalyko reikšmės.

Pagrindinis veikalas, kurio pažinimą laikau privalomu visiems klausytojams, norintiems įsigyti moksliško susipra- timo akademiniame darbe, yra: Dr. Leopold Fonck S. J. Wis- senschaftliches Arbeiten (Beitrūge zur Methodik und Pra- xis des akademischen Studiums).

Kaip matyti iš veikalo įvardymo, Fonckas į jo pagrindą deda, kaip objektą, mokslinio darbo dirbimą, ir sykiu pa- aiškina tyrinėjamąjį savo dalyką antru padedamuoju pava- | dinimu: „Įnašai į akademinių studijų metodiką bei prakti- ką”. Iš to matyti, kad dalykas, kuris yra nagrinėjamas Foncko veikale, iš tikrųjų yra akademinių studijų metodika. Kokie klausimai įeina į šitą akademinių studijų metodiką, darosi aišku iš pačio veikalo turinio. Pirma jo dalis pavadinta: „Mokslinio darbo mokykla“. Čia labiausiai yra nagrinėja- 'mas darbas seminarinėse pratybose ir jo paprastos lytys, pavyzdžiui, pranešimas, recenzija, populiarizacija, moksli- nis klausimo apdirbimas. Antroji Foncko veikalo dalis pa- vadinta: „Mokslinio darbo metodas“. Čia jau atsižvelgia- ma į moksliškos disertacijos, arba šiaip jau moksliško veikalo, rašymą metodingu būdu, ir todėl paeiliui atsižvel- giama į tokius klausimus kaip temos pasirinkimas, medžia-

10

gos rinkimas, medžiagos apdirbimas, medžiagos išdėsty- mas ir veikalo išleidimas. Iš tikrųjų, kaip parodo veikalo turinys, Fonckas pereina nuo akademinių studijų prie moks- linio darbo metodikos, kuri, aišku savaime, turi praktinės reikšmės mokslo darbui. Apie Foncko paaiškinamąjį pava- dinimą būtų galima pasakyti, kad jis be reikalo stato prak- tikos žodį šalia metodikos, kadangi akademinio darbo prak- tika patiriama ne knygoje, bet pratybose. Tuo tarpu, savaime aišku, akademinių studijų, arba mokslinio darbo, metodi- „ka turi praktinės reikšmės šitoms pratyboms.

Rimtas Foncko veikalas išverstas jau į įvairias svetimas kalbas. Tarp kitko, lenkiškas jos vertimas pavadintas šitaip: „Praca naukowa. Przyczynek do metodyki studyów uni- wersyteckich“. Pažymėtina yra čia tai, kad vertime pats da- lykas jau pavadintas trumpiau: universitetiškujų studijų me- todika.

Antras veikalas, liečiąs mūsų dalyką ir turįs nemažos ver- tės, yra: Dr. F. E. Otto Schultze. Systematische und kritische Selbstandigkeit als Ziel von Studium und Unterricht (Sis- temingas bei kritingas savarankiškumas, kaipo studijų ir

- mokymo tikslas).

Otto Schultze kelia sau uždavinį nustatyti mokslinio dar- bo bei mokymo tikslą ir nurodyti kelią, kuriuo dera eiti į šitą tikslą. „Sąmoningas supratimas to, kas yra mokslinis darbas, - sako jisai, - yra reikalingas kiekvienam, kas pre- tenduoja į lavinto žmogaus vardą“ (III p.). Otto Schultze's veikalas susideda iš trijų dalių, iš kurių pirmojoje kalbama apie auklėjamąjį akademiškojo lavinimo tikslą, apie akade- minio mokymo, tarp kitko, paskaitų santykiavimą su šituo tikslu, apie svarbiausiąsias formalines pratybas; antrojoje dalyje - apie mokslinio darbo, studijų ir akademinio moky- mo pavyzdžius; pagaliau trečiojoje dalyje — apie aukšto- sios mokyklos dėstytojo uždavinių priklausomybę nuo vie- tinių jo darbo aplinkybių. Iš turinio jau matyti, kad Otto

11

Schultze's veikalas skiriamas tiek studentams, tiek patiems aukštosios mokyklos dėstytojams, taip tik, kad pirmiesiems daugiau tinka pirmoji knygos pusė, o antriesiems - antroji. Šitokis Otto Schultze's veikalo dvilypumas yra labai reikšmingas pedagoginiu atžvilgiu. Jis duoda nujausti, kad, kalbant apie akademinių studijų metodiką, labai arti priei- nama prie pedagogikos mokslo, taip net, kad gali kilti klau- simas, ar kartais akademinių studijų arba net mokslinio dar- bo metodika nėra pedagoginis dalykas, turįs reikalo su aukščiausiu pedagoginio veikimo laipsniu. Šito klausimo atžvilgiu yra labai įdomus trečias patartinas dėmesiui vei- kalas: Dr. Hans Schmidkunz, Einleitung in die akademische Pädagogik (Akademinės pedagogikos įvadas). Schmidkunzas su įsitikinimu laikosi pažiūros, kad ne tik gali, bet ir privalo būti akademinės pedagogikos, t. y. mokslo apie tai, kaip aukštųjų mokyklų jaunimas turi būti meto- dingai vedamas trumpiausiu keliu prie tikslų, kurių keliasi šitos mokyklos. Dar labai neseniai nebuvo jokių kalbų apie akademinę pedagogiką. Atsižvelgiant į tai, kad studento padėtis aukštojoje mokykloje yra kitokia kaip mokinio gim- nazijoje, kad jam, kaipo bent minimaliai subrendusiam žmo- gui, paliekama akademiškojo apsisprendimo laisvė, ir kad jis ne mokosi, bet studijuoja, laisvai ieškodamas tiesos, — buvo manyta ilgą laiką, kad kalbėti apie akademinę peda- gogiką yra nereikalingas dalykas. Tuo tarpu, iš kitos pusės, visuomet laikyta teisingu pasakymas, kad aukštoji mokyk- la yra ne tik mokslo, bet ir mokymo (žinoma, aukštesne šito žodžio prasme) įstaiga. Buvo irgi visuomet suprantama, kad aukštosios mokyklos dėstytojai ir pratybų vedėjai vis dėlto turi ir privalo turėti vadovaujamos rolės. Juk aukščiausias aukštosios mokyklos idealas ir yra ruošti jaunoji karta moks- lo darbui, kuriant jos akyse patį mokslą. Nejaugi šitokiame santykyje tarp mokslininko kūrėjo ir besiruošiančio moks- lininko nesama pedagoginės, arba ugdomosios, įtakos? O

12

jei esama, tai yra irgi reikalo, kad šita įtaka būtų suimta į pedagoginį mokslą apskritai ir kad būtų nustatytas meto- das, kuris leistų šitai įtakai kuo sėkmingiausiai pasireikšti. Be to, jei šitokis reikalas pasireiškia tobuliausiame aukšto- sios mokslo įstaigos tipe, kuris senovėje buvo pavadintas akademijos vardu, tai tas pats reikalas dar labiau jaučiamas paprastose aukštosiose mokyklose, kurios dažniausiai ne- pajėgia atsiekti savo gryno akademinio tipo. Tokiu būdu akademinė pedagogika ir metodika pasirodo neišvengia- mos aukštųjų mokyklų gyvenime, atsižvelgiant į normalų mokslinį santykiavimą tarp profesoriaus ir studentų. Bet čia kaip tik yra svarbus dalykas tinkamai suprasti šitas san- tykiavimas.

Kai man tenka kalbėti apie pedagoginę, arba ugdomąją, mokytojų rolę vidurinėse ir aukštesniosiose mokyklose, lai- kau reikalinga primygtinai pabrėžti bendrą atbaigiamąjį mo- kytojų uždavinį, kuris yra vesti auklėtinį mokinį nuo auk- lėjimo prie auklėjimosi, nuo lavinimo - prie lavinimosi. Bent minimaliai subrendęs žmogus ir yra tasai, kuris sugeba pats to- liau auklėtis bei lavintis. Bet tai toli gražu nereiškia, kad bent minimaliai subrendęs žmogus yra laisvas nuo reikalo ir net tiesioginės prievolės toliau auklėtis ir toliau lavintis, nes šita prievolė nesibaigia, galima sakyti, niekuomet žmogaus gyvenime ir nustoja savo reikšmės nebent mirties patale.

Jeigu toks minimaliai subrendęs žmogus, perėjęs į sava- rankiškojo auklėjimosi bei lavinimosi periodą, arba tarps- nį, ateina į aukštąją mokyklą, jo prievolė auklėtis bei lavin- tis pasidaro jo profesinio pasiruošimo prievolė ir todėl privalo būti sistemingai bei metodingai vykdoma akade- miniame gyvenime ir darbe. Profesinis lavinimasis akademi- niame gyvenime ir yra tai, kas yra vadinama akademinėmis stu- dijomis. Kaip tik todėl, kad studentas ne mokosi, bet studijuoja, jis skiriasi nuo mokinio ne tik savo darbu, bet ir savo vardu. Tuo tarpu akademinės studijos tuo skiriasi nuo

13

visai nepriklausomo savarankiško lavinimosi, kad jos yra įstatytos į akademinio gyvenimo ribas ir yra vadovaujamos mokomojo aukštosios mokyklos personalo. Už aukštosios mokyklos ribų kartais galima pasiekti savo savarankiškuo- ju darbu beveik tą patį rezultatą, ką ir aukštojoje mokyklo- je, bet visuomet reikės konstatuoti, kad šitas rezultatas bu- vo pasiektas ilgesniu keliu ir neduoda laidų, kad kritingas metodingumas jame pakankamai išlaikytas. Aukštojoje mo- kykloje studentas, nors ir nėra mokomas paprasto šito žo- džio prasme, vis dėlto yra padedamas ir vadovaujamas sa- varankiškajame savo lavinimesi, t. y. akademinėse savo studijose. Kad šita pagalba ir vadovavimas būtų kuo sėk- mingesni, arba kad akademinių studijų eiga kuo trumpiau- siu keliu privestų prie mokslinio sąmoningumo, kritingu- mo, sistemingumo ir metodingumo, reikalinga yra mokomajam aukštosios mokyklos personalui akademinė pedagogika, apie kurią kalba H. Schmidkunzas.

Jei Otto Schultze pirmąją savo veikalo dalį skiria labiau studentams, o antrąją - aukštosios mokyklos personalui, tai Schmidkunzas visą savo knygą labiausiai skirią šitam pasta- rajam. Jo „Akademinės pedagogikos įvadas“ nagrinėja la- biausiai akademinės pedagogikos savybes ir jos reiškimosi lytis. Tokiu būdu, iš vienos pusės, stovi studentų reikalas įsigyti kuo greičiausiai savarankiškuoju lavinimusi per aka- demines studijas metodingumo moksliniame darbe, o iš ant- ros pusės, stovi mokomojo aukštosios mokyklos personalo reikalas įsigyti pedagoginio sugebėjimo kuo sėkmingiausiai vadovauti akademinėms studentų studijoms. Yra aiškų, kad šitiems dviem reikalams negali lygiai gerai atsakyti vienas ir | tas pats dalykas, nors tarp akademinių studijų metodikos ir akademinės pedagogikos yra nemaža susidūrimo taškų.

Iš to, kas sakyta, galėjo paaiškėti, kad akademinė peda- gogika priklauso nuo plačiai suprasto pedagogikos moks- lo. Užtat nėra dar paaiškėję, kaip galutinai pavadinti ir kur

14

priskirti akademinių studijų metodika. Skiriama studijuo- jantiems žmonėms mokslinio lavinimosi reikalais, ji negali būti priskiriama prie pedagogikos, kadangi pedagogika, trumpai tariant, yra ugdymo, bet ne ugdymosi mokslas. Iš kitos pusės, akademinių studijų metodika turi ne tiek teori- nės, kiek praktinės reikšmės. Jei mokslinio darbo metodika turėtų grynai teorinės reikšmės, ji turėtų būti priskirta prie bendrosios metodologijos, kuri sudaro antrąją logikos pu- sę, kur yra tyrinėjami mokslingosios sistematizacijos prin- cipai bei taisyklės. Tuo tarpu akademinių studijų, arba mokslinio darbo, metodika tarnauja labiausiai praktiniam, arba techniniam, metodingumui moksliniame darbe. Logi- kos metodologija tyrinėja tai, kokiu keliu galima tikriausiai pasiekti tiesa; tuo tarpu mokslinio darbo metodika tyrinė- ja, kokiu būdu galima sėkmingiausiai dirbti mokslo darbas techninės jo organizacijos atžvilgiu.

Šituo pastaruoju atžvilgiu įdomus yra nedidelis veika- las, parašytas prancūziškai ir patartinas ketvirtoje vietoje: Dr. P. Chavigny, Organisation du travail intellectuel (Inte- lektinio darbo organizacija). Savo įžangoje Chavigny nusi- skundžia, kad beveik niekur nėra dėstoma apie protinio dar- bo metodus, arba apie praktinę bet kurios protinės kūrybos techniką. Pažymėdamas, kad šitai spragai užpildyti išsivys- to nauja doktrina, arba formuojasi naujas mokslas, jis pata- ria jį pavadinti bendrosios propedeutikos vardu, kas reikš- tų paruošiamąjį aiškinimą apie techninį protinio darbo metodą. Čia aiškėja dar kartą pagrindinis skirtumas tarp logikos metodologijos ir mokslinio darbo metodikos: pir- majai rūpi teoriniai mokslinio darbo metodai, tuo tarpu ant- rajai rūpi techniniai mokslinio darbo metodai.

Chavigny teisingai pastebi, kad mūsų laikais techniniai darbo metodai išsivysto iki mokslinės teorijos laipsnio ne tik mokslinio darbo srityje, bet ir įvairiose praktinio gyve- nimo srityse. Ypatingai aktualus yra dabar klausimas apie

15

mokslinės fabrikų ir dirbtuvių organizacijos principus, są- ryšyje su ta darbo industrializacija, kuri taip toli nužengė paskutiniais laikais. Tą pat, žinoma, būtų galima pridėti apie visuomeninį veikimą, apie veikimą per visuomenines or- ganizacijas ir privatines draugijas. Tik tas tesugeba sąmo- ningai veikti, kas žino darbo metodą. „Turėti metodas, — sako Chavigny, - visuomet reiškia tam tikrą energijos eko- nomiją, tam tikrą laiko ekonomiją, apskritai ekonomiją tik- ra to žodžio prasme, nes ji taip ar šiaip visuomet pasireiš- kia pinigų ekonomija“ (21 p.). Vis dėlto pats Chavigny veikalėlis, palyginus su Foncko veikalu, yra labai neturtin- gas, nors ir turi savyje visą eilę įdomių pastabų.

Iš senesnių veikalų bus ne pro šalį pažymėjus veikalą: Dr. J. E. Erdmann, Vorlesungen ūber akademisches Leben. und Studium (Paskaitos apie akademinį gyvenimą ir studi- jas). Šitas Erdmano veikalas susideda iš trijų dalių, iš kurių pirmoje dalyje nagrinėjamas klausimas, kas studijuoja, antroje dalyje - klausimas, kas studijuojama, ir trečioje daly- je - klausimas, kam studijuojama. Veikalas yra įdomus ta prasme, kad jame gana plačiai yra kalbama apie studentą, kaipo akademinių studijų ir akademinio gyvenimo subjek- tą. Vis dėlto šitas veikalas yra jau kiek pasenęs.

Iš kitų veikalų, turinčių reikalo su akademinėmis studi- jomis, dera dar pažymėti dvi knygas, kurios ne tiek atsi- žvelgia į mokslinio darbo techniką, kiek į dorines jo aplin- kybes. Šitiedvi knygos yra: A. D. Sertillanges, La vie intellectuelle. Son esprit. Ses conditions. Ses mėthodes (In- telektinis gyvenimas: jo dvasia, sąlygos, metodai), ir J. B. Krier, Das Studium und die Privatlektūre (Studijos ir priva- tiné skaityba). Sertillanges'o veikalas buvo verstas ir spaus- dintas „Ateityje“. Kriero veikalas yra vertingesnis antrąja savo dalimi, kur yra kalbama apie knygų skaitymą.

Šalia mokslinio darbo ir net sąryšyje su juoju visai pra- vartu rūpintis dar trimis dalykais, kurie yra menas skaityti,

16

menas rašyti ir menas kalbėti. Nesigilindamas į šituos daly- kus, tepaminėsiu vien kelis veikalus, kurie, kaip ir kiti nu- rodomieji veikalai, toli gražu neišsemia liečiančios kalba- mus dalykus literatūros:

Emile Faguet, L'art de lire.

Gustave Lanson, Conseils sur l'art d'écrire.

Abel Hermant, L' Art d'écrire.

Georges Berr, L' Art de dire.

Willibrord Bessler O. S. B., Der junge Redner.

Baigus trumpą bibliografinę dalyko apžvalgą su pasta- bomis apie jo įvairius aptarimus, tenka vis dėlto galutinai nustatyti tikslią jo apimtį. Taip ar šiaip, kalbamas dalykas yra akademinių studijų arba mokslinio darbo metodika. Iš dviejų vardų - akademinės studijos ar mokslinis darbas — pastarasis yra labiau pageidaujamas, kadangi leidžia nau- dotis šituo dalyku ne tik studentams, bet ir šiaip jau laisvai studijuojantiems žmonėms. Iš dviejų vardų - metodika ar propedeutika - pirmasis yra labiau pageidaujamas, kadan- gi nurodo tai, kas moksliniame darbe yra svarbiausias da- lykas, t. y. metodas. Užtat su Chavigny galima sutikti, kad kalbamoji metodika yra bendra, t. y. taikoma visiems moks- lams apskritai, nes gali būti dar specialiosios mokslinio dar- bo metodikos, taikomos vienam kuriam mokslui, pavyz- džiui, medicinai, gamtai. Panašiai logika pateikia bendrosios metodologijos, tuo tarpu kiekvienas atskiras mokslas gali dar turėti specialiosios metodologijos. Dėl visų šitų prie- žasčių pavadinimas „bendroji mokslinio darbo metodika“ man rodosi visai pateisinamas.

Suvedant krūvon visa tai, kas buvo pasakyta apie ben- drąją mokslinio darbo metodiką, galima suteikti jai šitokia aptartis: bendroji mokslinio darbo metodika yra disciplina, pa- teikianti studijuojantiems žmonėms techninio metodo, kad jie su jo pagalba galėtų moksliniame darbe pasiekti trumpiausiu keliu didžiausią sėkmingumą.

17

Ar šita disciplina yra jau nūdien mokslas griežta to žo- džio prasme, galima dar teisėtai abejoti. Bet, taip ar šiaip, yra neabejotina, kad ji yra naudinga ir net būtinai reikalin- ga mokslo darbui ir šiaip jau mokslinei kultūrai. Ogi šito pakanka, kad kalbamas dalykas rastų vietos aukštojoje mo- kykloje, ypač pas mus, Lietuvoje, kur mokslinės tradicijos yra dar labai silpnos ir kur mokslinė kultūra turi būti todėl skatinama visomis galimomis priemonėmis.

2. Bendrosios mokslinio darbo metodikos aptartis ir suskirstymas

Pagaliau, baigdamas įvedamąsias pastabas apie bendrąją mokslinio darbo metodiką, turiu dar nusakyti jos suskirs- tymą, pagal kurį teks jinai planingai dėstyti. Kadangi, taip ar šiaip, bendroji mokslinio darbo metodika yra visų pirma taikoma akademiniams darbams, tai, savaime aišku, šito- kiose aplinkybėse bus tikslingiausia eiti nuo akademinių studijų prie kuriamojo mokslinio darbo.

Pirmojoje bendrosios mokslinio darbo metodikos dalyje reikėtų kalbėti apie mokslinio darbo darbininką apskritai. Tokiu darbininku yra, aišku, mokslininkas. Čia būtų tokių klausimų kaip: kas yra mokslininkas, kokiomis aplinkybė- mis arba kokiais nusiteikimais jis privalo pasižymėti, ko- kias gyvenimo bei darbo aplinkybes jis turi susidaryti, kad mokslinė jo kūryba būtų kuo vaisingiausia, ir t. t. Kelti taip plačiai klausimas mūsų reikalui yra ne visai tikslinga, ir to- dėl pakaks, jei pirmojoje bendrosios mokslinio darbo me- todikos dalyje tekalbėsiu vien apie akademinių studijų darbi- ninką, t. y. apie studentą.

Antrojoje bendrosios metodikos dalyje išpuola kalbėti apie išvidinį mokslinio darbo tikslą. Tokiu tikslu yra visų pirma pilnas mokslinis pačio mokslininko susipratimas, jo savarankiškumas, kuriamoji iniciatyva, žodžiu tariant,

18

mokslinis jo subrendimas. Siaurinant mūsų reikalui antro- sios dalies dalyką, teks kalbėti apie moksliškąjį studento su- brendimą, kaip apie akademinių studijų tikslą.

Trečiojoje bendrosios metodikos dalyje tenka kalbėti apie mokslinio darbo priemones bei šaltinius. Atsižvelgiant į stu- dento padėtį, mokslinio darbo priemonės bus, pavyzdžiui, paskaitų klausymas, knygų skaitymas, arba lektūra, t. y. skaityba, pratybos ir t. t.; ogi šaltiniai bus knygynas, užra- šai, surinkta ir sutvarkyta mokslo medžiaga ir t. t.

Ketvirtojoje bendrosios metodikos dalyje turėsiu kalbėti apie mokslinio darbo rūšis. Paruošiamajame savo tarpsnyje per akademines pratybas mokslinis darbas visų pirma gali reikštis žodžiu. Taip per pratybas įvyksta diskusijos, gali būti net suorganizuotas mokslinis disputas, gali būti inter- pretuojamas, arba aiškinamas, tekstas, gali būti bendromis pajėgomis tyrinėjamas koks nors mokslo klausimas ir t. t. Tolimesniame savo tarpsnyje mokslinis darbas gali pasi- reikšti raštu tokiomis rūšimis, kokios yra santrauka, recen- zija, populiarizacija, referatas ir t. t.

Visos šitokios paruošiamosios mokslinio darbo rūšys faktinai veda prie to rimto mokslinio darbo, kuris yra sa- varankiškas mokslinis tyrinėjimas. Todėl penktoje ir pas- kutinėje bendrosios metodikos dalyje kalbama apie tokio savarankiškojo kuriamojo mokslinio tyrinėjimo išdavą, ku- ri yra mokslo veikalo rašymas. Faktinai mokslo veikalo kūrimas yra objektyvinis mokslinio darbo tikslas. Antro- joje metodikos dalyje kalbama apie subjektyvinį moksli- nio darbo tikslą, kuris yra mokslininkui išvidinis subren- dimas, o čia jau kalbama apie šito subrendimo vaisių realizaciją. Mūsų akademiniame gyvenime tokia realiza- cija įvyksta tada, kai aspirantai į mokslo laipsnius rašo sa- vo darbus, vadinamus disertacijomis. Tai yra paskutinis akademinių studijų laipsnis, ir todėl paskutinėje metodi- kos dalyje bus tik tiek atsižvelgta į mokslo veikalų rašymą,

19

kiek reikalinga yra suteikti bendrų nurodymų disertacijai parašyti.

Taigi penkios pagrindinės mokslinio darbo metodikos dalys bus šitaip pavadintos:

I. Studentas, kaip akademinių studijų darbininkas.

II. Moksliškasis subrendimas, kaip akademinių studijų tikslas.

III. Mokslinio darbo priemonės ir šaltiniai.

IV. Mokslinio darbo rūšys.

V. Mokslo veikalo rašymas.

Pradedantiems akademines studijas klausytojams dau- giausia svarbos turi III ir IV skyriai, nes juose kalbama apie dalykus, kurie gali ir privalo būti taikomi šitose studijose jau einant mokslą universitete. Pirmuodu skyriu turi labiau- sia principalios reikšmės ir tik iš tolo santykiuoja su moks- linio darbo technika. Todėl jiedviem neteks daug skirti lai- ko. Paskutinis, t. y. V skyrius, turi reikšmės tiems, kurie ruošiasi dirbti mokslo kuriamąjį darbą. Akademinių studi- jų pradžioje apie tai irgi neteks plačiai kalbėti, nes šito dar- bo ypatybės visose jo smulkmenose turi faktinai reikšmės tik doktorantams, kurie patys jau pajėgia pasiteirauti šituo reikalu apie smulkmenas. Todėl apie mokslo veikalo rašy- mą suteiksiu gale kuo bendriausių nurodymų.

I. Studentas, kaipo akademinių studijų darbininkas

1. Studento sąvoka

Pirmajame bendrosios mokslinio darbo metodikos sky- riuje, kur turi būti kalbama apie akademinių studijų darbi- ninką, t. y. apie studentą, žinoma, ir studentę, reikia išsiaiš- „ kinti bent trys pagrindiniai klausimai: 1) kas yra studentas,

20

2) kokios yra akademinės studento savybės ir 3) kokia pri- valo būti jo gyvenimo tvarka. Taigi visų pirma, kas yra stu- dentas?

Kiekvienas aukštosios mokyklos klausytojas iš savo, kar- tais kartaus, patyrimo žino, kas yra būti studentu. Bet, ži- noma, čia klausimas keliamas ne ta prasme, kuo kartais ten- ka būti studentui, bet - kuo jis privalo būti iš savo esmės. Kitaip tariant, klausimas yra keliamas normatyvinės peda- gogikos šviesoje. Ir štai pedagoginiu atžvilgiu klausimas nėra taip paprastas, kaip gali rodytis pirmu pažvelgimu. O tuo tarpu gerai jis išspręsti reiškia studentui gerai suprasti savo akademinius tikslus, uždavinius ir pareigas. Taigi klau- simas, kas yra studentas, išsprendžiamas sąryšyje su klau- simu, kokia yra studento padėtis pedagoginiu atžvilgiu.

Savaime aišku, kad studentas pedagoginiu atžvilgiu ne- gali būti laikomas visai pasiruošusiu prie gyvenimo ir pro- fesijos žmogumi: jis kaip tik todėl studijuoja, kad jam reikia pasiruošti galutinai prie gyvenimo ir, tarp kitko, prie savo parinktosios profesijos. Todėl jo negalima statyti gretimais su visai pasiruošusiu prie gyvenimo bei veikimo specialis- tu. Bet, iš kitos pusės, jo negalima statyti greta su mokiniu, kuris nėra gavęs brandos liudymo. Brandos liudymas, kaip jau buvo pažymėta, liudija ne apie pilną visais atžvilgiais subrendimą, bet tik konstatuoja jaunuolio gyvenime tą mo- mentą, kai jis tampa žmogumi, kuris sugeba pats auklėtis bei lavintis. Tai reiškia, kad sulig tuo, kaip jaunuolis perei- na iš aukštesniosios mokyklos į aukštąją, jis paliusuojamas nuo prievolės mokytis svetimoje priežiūroje, bet užtat jam susidaro prievolės laisvai studijuoti pagal savarankiškojo veiklumo principą. Laisvas pasiruošimas prie savo asmeninio pašaukimo gyvenime savarankiškuoju auklėjimusi bei lavinimu- si ir yra viena pagrindinė studento žymė.

Antra pagrindinė jo žymė yra tai, kad šitas pasiruošimas prie savo asmeninio pašaukimo gyvenime įvyksta visų pirma

21

ir labiausiai per akademines studijas. Šitose akademinėse stu- dijose studentas randa pakankamai progos auklėtis bei la- vintis, nebūdamas iš prievolės auklėjamas bei lavinamas taip, kaip tai daroma aukštesniojoje mokykloje.

Dvi studento žymės parodo, kad jis stovi tarp paaugėlio ir visai suaugusio vyro ir kad savo darbu jis stovi tarp moki- nio ir moksliškai pasiruošusio specialisto. Paaugėlis mokosi; jaunuolis studijuoja; moksliškai pasiruošęs vyras kuria moks- lą arba kitus moko. Pirmasis yra mokinys; antrasis yra stu- dentas; trečiasis yra savo pašaukimo, arba profesijos, specia- listas, tarp kitko, mokytojas, dėstytojas, akademikas.

Sąryšyje su šita tarpine studento padėtimi prof. Erdman- nas davė savo veikale „Vorlesungen ūber akademisches Le- - ben und Studium“ įdomią studento charakteristiką, atrem- tą dargi į termino „studentas“ etimologinę analizę. „Studentas, - sako jisai, - nebegauna jau pamokų iš kitų, bet ir kitiems jis jų dar neduoda, tačiau jis sykiu prisiima ir duodasi pamokymų, pats besimokydamas. Taip pat jis ke- lia uždavinių, tačiau ne kitiems, bet pats sau; jam uždavi- nių mokytojas jau nebekelia, pašaukimas dar nekelia. Jo vei- kimas pasižymi tuo, kad jis stovi tarp mokymosi ir žinojimo, pratinimosi ir sugebėjimo; tai yra mokymasis žinoti, prati- nimasis meniškam sugebėjimui įsigyti. Jis bando savo jė- gas ir šitas savęs bandymas yra ne kas kita,.kaip tai, ką mes vadiname žodžiu „studijuoti“. Nei mokinys, nei mokslinin- kas nestudijuoja: jiedu dirba, nes prievolė juodu stumia, nes pirmasis turi, o antrasis privalo. Prie studijavimo priklauso pamėgimas pagal savo nuožiūrą; studium reiškia išskiria- mąjį pamėgimą (pakanka prisiminti posakis: sine ira et stu- dio); studijuoti reiškia tad: norėti, pagal savo nuožiūrą rink- tis... Tarpinis nepriklausomybės stovis, kuris praktinėje srityje pasireiškia pasirinkimu, o teorinėje srityje klausimo kėlimu, yra čia normalus dalykas, tuo tarpu jis neranda vie- tos nei pas mokinį, nei pas žinantį. Studijuoti tereiškia vien

22

visai nepriklausomai nuo kitų, pagal savo nuožiūrą arba pamėgimą, stengtis. Todėl nelaisvas studijavimas turi sa- vyje išvidinio prieštaravimo, kaip tada, kai nelaisvė reiš- kiasi prievarta, taip ir tada, kai ji reiškiasi baime. Studijuoti reiškia turėti norą; studijuoti be savo noro yra tad medinė geležis“ (47-48 p.). Erdmanno supratimu, studentas ir yra šitaip studijuojąs jaunuolis.

Kaip jaunuolis, t. y. bent minimaliai subrendęs žmogus, jis turi dar ruoštis prie savo gyvenimo pašaukimo per pasi- rinkimą tam tikros profesijos. Kaip studijuojąs asmuo, jis turi šitame savo pasiruošime pasireikšti maksimaliniu sa- varankiškuoju veiklumu, nes jis yra priėjęs tokį savo am- žiaus laikotarpį, kai auklėjimas turi pasikeisti auklėjimusi, lavinimas ~ lavinimusi, prievarta — laisve, priežiūra - pasi- tikėjimu, mokymas - patarimu ir vadovavimu akademinia- me darbe.

Susipratęs savo padėtyje studentas bus tas, kas turės aiš- kų šitų dviejų pagrindinių studento žymių supratimą. Ne studentu, bet filisteriu yra tasai, kas neturi aiškios savo jau- numo sąmonės. Ir ne studentu, bet mokiniu yra tasai, kas nestudijuoja, bet tik mokosi vien tiek, kiek yra reikalinga kvotimams išlaikyti ir diplomui gauti. Štai kodėl, norma- liai imant dalyką, studentas, užsiimąs politika, yra filiste- ris, per anksti pasenęs visuomeniniame darbe ir sustojęs vietoje, tuo tarpu kai jam visai pritinka keltis politinių ir apskritai visuomeninių problemų, jos studijuoti ir spręsti platesniu akiračiu kaip tik tam, kad būsimas jo veikimas būtų ne diletantišku politikavimu, bet rimtu ir principingu visuomeniniu darbu. Iš kitos pusės, studentas, negavęs aukštesniojoje mokykloje pakankamo pasiruošimo, negali sėkmingai atsidėti studijoms, kol nebus papildęs savo išsi- lavinimo trūkumus. Kitaip ir universitete jis bus tuo pačiu mokiniu, kokiu jis buvo aukštesniojoje mokykloje savo mo- kytojo priežiūroje ir globoje.

23

Priklausomybėje nuo studento padėties yra ir tas akade- minis darbas, kuris jam tenka daryti. „Akademinio lavinimo svorio centras, — sako Schmidkunzas, - glūdi ne mokykloje, bet namie“ (48 p.). Šituo atžvilgiu visai kitaip atrodo darbas aukštesniojoje ir ypač vidurinėje mokykloje, kur mokymo svorio centras turi būti kaip tik mokykloje. Todėl visai tei- singai yra to paties Schmidkunzo pasakyta, kad žemesnėje mokykloje didaktiniu meniškumu yra sugebėjimas atbaigti svarbiausią mokymo ir mokymosi darbą pačioje pamokoje, tuo tarpu aukštojoje mokykloje didaktiniu meniškumu yra sugebėjimas atbaigti pagrindinį darbą šalia paskaitos.

Einant prie šito paskutinio tikslo išlaikoma nuosekli gra- dacija: žemiausiame mokyklos laipsnyje stengiamasi mak- simumas darbo atlikti mokykloje, kad mokinys neturėtų rei- kalo netikslingai dirbti darbo namie, kai jis nėra dar prie to prisiruošęs. Viduriniame mokyklos laipsnyje mokinys yra pratinamas dirbti darbą ne tik mokykloje, bet ir namie, kiek tai atitinka jo sugebėjimą tikslingai dirbti savarankišką dar- bą. Pagaliau aukščiausiame mokyklos laipsnyje studentas yra tik nuteikiamas per paskaitas ir kitus akademinius dar- bus tam, kad jis kuo geriausiai ir kuo tikslingiausiai galėtų dirbti darbą savo pastangomis ir savo iniciatyva. Todėl la- bai klaidinga bus nuomonė, kad studentas sulig tuo, kaip yra išėjęs iš aukštesniosios mokyklos, yra pasiliuosavęs nuo kasdieninio darbo knygyne arba namie. Pagrindinis skir- tumas čia tėra vien tas, kad aukštesniojoje mokykloje na- minis darbas yra autoritetingai nustatomas, tuo tarpu aukš- tojoje mokykloje asmeninis darbas šalia josios turi būti pačio studento laisvai reguliuojamas visais atžvilgiais. Akademi- nė studento laisvė nėra neigiamo pobūdžio: ji nėra laisvė nuo darbo, bet laisvė rinktis, tvarkytis ir vykdyti darbą pa- gal savo nuožiūrą ir pamėgtąją specialybę. Šita akademinė laisvė sudaro studentui prievolių ta prasme, kokia la nob- lesse oblige, t. y. kokia prasme kilnumas sudaro prievolių.

24

2. Akademinės studento savybės

Einant dabar prie akademinių studento savybių, arba tų žymių, kurios būtinai plaukia iš studento sąvokos, reikia pirmoje vietoje pastatyti kaip tik šita akademinė studento laisvė, kuri, kaip matėme, savaime jau plaukia iš studento aptarties ir net etimologinės pačio termino reikšmės. Ta- čiau akademinė studento laisvė yra neabejotina studento savybė, užtat akademinės laisvės supratimas ir jos realiza- vimas akademiniame gyvenime gali sukelti daug ASEN smulkmenose.

Visų pirma ne pro šalį bus paaiškinus, kad akademinė laisvė turi ne vieną kurią prasmę, bet keletą, taigi atsiranda reikalo, nenorint dalyko kłaidingai suprasti, su visomis jos prasmėmis čia trumpai susipažinti.

Visų pirma dera pastebėti, kad akademinės laisvės pra- džia glūdi mokslo autonomingume. Kiekvienas mokslas sie- kia tiesos išvidinėmis savo metodo priemonėmis ir nepaken- čia įsikišimo pašalinių veiksnių, kurie reikalautų pripažinti viena ir atmesti kita. Jei kartais vieni mokslai susiliečia su kitais savo principais ar išvadomis, tai dar nereiškia, kad mokslo autonomingumas prideramoje jam plotmėje gali ka- da nors būti suvaržytas kokiais nors pašaliniais veiksniais.

Mokslo autonomingumas reikalauja visai nuosekliai mokslo kuriamųjų įstaigų autonomingumo, nes kitaip mokslas gali pasirodyti globoje ne tų žmonių, kurie kuria mokslą, bet tų žmonių, kurie turi kokio nors išrokavimo panaudoti mokslo išvadas kokiam nors pašaliniam tikslui. Iš čia, pavyzdžiui, eina universitetų autonomingumas. De- ra sykiu skirti universiteto ir fakultetų autonomingumas. Universitetas savo visumoj yra'ne tiek mokslo įstaiga (sic!), kiek administratyvinė mokslo įstaigų organizacija. Univer- sitetas, kaip visuma, turi visų pirma naudotis administra- tyvine nepriklausomybe, nes šita nepriklausomybė paskui

25

laiduoja jau fakultetams autonomingumą mokslo atžvilgiu. Faktinai ir pasirodo, kad mokslo įstaigomis yra ne univer- sitetas savo administratyvinėje visumoje, bet fakultetai sa- vo mokomosiomis katedromis. Taigi tik fakulteto autono- mingumas yra jau tiesioginiu būdu surištas su mokslo autonomingumu.

Einant nuosekliai dar toliau, turime pripažinti mokslinį autonomingumą atskirai mokslo katedrai, kadangi kated- ra, atitinkanti vieną kurią mokslo sritį, yra taip ar šiaip kom- petentinga vienutė šitoje savo srityje ir todėl negali būti tvar- koma žmonių, kurie čia nėra specialistai. Katedros autonomingumas faktinai suvedamas prie aukštesniojo mo- komojo personalo autonomingumo savo dirbamoje srityje. Kiekvienas katedros tituliaras yra autonomingas ta pras- me, kad jis, kaip aukščiausias šitoje srityje specialistas, ne- gali būti varžomas pašaliniais veiksniais nei mokslo kūri- mo, nei mokslo dėstymo būdo atžvilgiu.

Kalbėdamas apie akademines laisves, Schmidkunzas vi- sai teisingai pastebi, kad „laisvė apskritai nereiškia niekuo nepamatuotos nuožiūros, niekuo neribojamos nepriklauso- mybės, arba neigimo bet kurio būtinumo: ji tėra neigimas išviršinės prievartos ir yra tik išvidinio būtinumo stovis. Todėl akademinė mokslo laisvė reiškia neigimą pašalinio mokslui būtinumo ir yra išvidinio mokslui būtinumo sto- vis“ (47 p.).

Kiekviena autonomingumo rūšis, kuri buvo iki šiolei pa- liesta, gali būti pavadinta akademine laisve. Tokių laisvių priskaityta jau visa eilė: akademinė mokslo laisvė, akade- minė mokslo kuriamosios įstaigos laisvė, akademinė admi- nistratyvinė universiteto organizacijos laisvė, mokomoji fa- kulteto laisvė, kuriamoji katedros laisvė, akademinė pačio mokslininko laisvė mokslo bei mokymo atžvilgiu. Pasiro- do, kad akademinės laisvės tuo dar nėra išsemtos. Einant nuo dėstytojo prie studijuotojo, arba studento, patiriama

26

dar mokymosi, arba studijavimo, laisvė. Kitaip tariant, aka- deminę dėstymo laisvę atitinka akademinė studijavimo laisvė.

Eidamas į aukštąją mokyklą, studentas turi laisvės pasi- rinkti tą ar kitą mokslo sritį, t. y. tą ar kitą fakultetą. Iš fa- kulteto mokslų studentas turi galimybės pasirinkti tuos, kurie labiausiai atitinka jo polinkius ar pamėgimus. Bestu- dijuodamas parinktuosius mokslus jo paties nustatomoje tvarkoje, žinoma, tam tikrose ribose, studentas nėra verčia- mas prisiimti pasitikėjimu ta ar kita tiesa: iš jo kaip tik lau- kiama, kad jis savo savarankiškosiose studijose turės pats apsispręsti, besvarstydamas įvairius argumentus. Studen- tas ne mokomas, bet nurodomas, ne liepiamas, bet patariamas, ne lavinamas, bet padedamas lavintis, studijuoti. Ir visa tai atitin- ka tą pagrindinį faktą, kad studentas, turįs jau brandos liu- dymą ir esąs todėl bent minimaliai subrendęs, yra perėjęs į tą savo gyvenimo laikotarpį, kai jam auklėjimas yra pasi- keitęs auklėjimusi, lavinimas - lavinimusi.

Čia gali kilti priekaištas, kad su šitomis teorinėmis aka- deminėmis studento laisvėmis visai nesutaria mokslo or- ganizacija, pavyzdžiui, universiteto fakultetuose, kur daž- nai nustatomi griežti tvarkaraščiai, reikalaujami darbai per pratybas, daromi tikrinamieji pakalbinimai ir egzaminai, vykdomos net tam tikros represijos, kai studentai neatsako minimaliniams fakulteto reikalavimams ir t. t. Į tai dera at- sakyti, kad praktiniame gyvenime jokia laisvė nėra nelygs- tama ir neturinti jokių ribų. Todėl ir studento veikimui ir elgimuisi akademiniame gyvenime irgi yra tam tikrų su- varžymų, kaip kad jų yra ir pačiam dėstytojui, nežiūrint ir šito pastarojo akademinės laisvės. Tačiau visi šitie suvar- žymai dažniausiai liečia dalykus, kurie išeina iš tiksliai suprastos akademinės studento laisvės ploto. Būtent, šitie su- varžymai liečia arba išviršinę tvarką, be kurios negali tiks- lingai vykti joks organizuotas gyvenimas, arba nereikalingą eikvojimą visuomenės turto, kai studentas, užimdamas

27

vietą aukštojoje mokykloje, iš tikrųjų nestudijuoja, arba konstatavimą padarytos moksle pažangos, kuris turi vi- suomeninės reikšmės atsižiūrint į specialistų kvalifikaci- jas. Tik retkarčiais suvaržymai iš tikro yra nereikalingas akademinės studento laisvės apribojimas. Šitie suvaržy- | mai tegali rasti laikino pateisinimo vien tada, kai jauni- mas ateina į aukštąją mokyklą nepakankamai pasiruošęs prie savarankiškų studijų.

Prie akademinių studento laisvių priskaitoma dar aka- deminė studento gyvenimo laisvė. Žemesnių mokyklų mo- kiniai, būdami visuomet auklėjamojoje priežiūroje, nėra lais- vi savo privatiniame gyvenime. Jiems nėra dar pripažintas sugebėjimas savarankiškai auklėtis visai nepriklausomai nuo suaugusių Žmonių priežiūros. Kas kita su studentais. Pripažinus juos sugebančius savarankiškai auklėtis, atpuola reikalas kištis į jų privatinį gyvenimą ir šitą gyvenimą var- žyti priežiūros priemonėmis. Tai, žinoma, toli gražu ne- reiškia, kad studentas yra visai paliuosuojamas nuo reikalo auklėtis ir ypač auklėtis sąryšyje su savo pašaukimu ir bū- simąja profesija. Šitas auklėjimasis visuomet yra suponuo- jamas, nors jis nėra aiškiai ir griežtai reikalaujamas kokiu nors privalomu būdu. Kiekviena profesija, jei žmogus tik nori eiti į ją su visu savo atsidėjimu, reikalauja iš žmogaus ne tik tinkamo išsilavinimo, bet ir tam tikro išsiauklėjimo, ir apie tai pamiršti susipratusiam studentui niekados nevalia.

Vis dėlto kaip akademinės studijos, taip ir studento gy- venimas nėra nevaržomas jokia prasme ir jokiomis ribomis. Disciplinarinės aukštųjų mokyklų taisyklės paprastai nu- mato jų organų įsikišimą į studentų gyvenimą, jei šitas gy- venimas įžeidžia akademinę drausmę, tvarką ar garbę. Sa- vaime aišku, kad akademinė studento gyvenimo laisvė tegali rasti tik tiek vietos, kiek ji neįeina į prieštaravimą su pačia akademinio gyvenimo esme.

Taigi akademinė studento laisvė liečia ne tik studijų pa-

28

IM GI BIS GBP Bin

sirinkimą, sutvarkymą ir apsisprendimą savarankiškuoju lavinimusi, bet ir gyvenimo tvarką, reikalingą savarankiš- kajam auklėjimuisi. Tik taip suprantamu lavinimusi bei auk- lėjimusi studentas turi pasiruošti prie savo pasirinktgsiós profesijos, atitinkančios jo pašaukimą.

Šalia akademinės laisvės Schmidkunzas numato dar dvi akademines studento savybes. Tai yra asmeninis atsidėji- mas ir asmeninis specializavimasis. Ką reiškia asmeninis atsidėjimas akademinėse studijose?

Žemesnių mokyklų mokiniai neturi laisvės rinktis tą ar kitą mokslą, bet privalo lygiai išeiti visą mokyklos progra- mą. Studentas, apsisprendęs pagal savo pašaukimą ir pasi- rinkęs mėgiamąją mokslo sritį, nejaučia jau iš šalies užde- damos prievolės. Todėl, jei mokinį daugiausia spyrė į darbą mokyklinė drausmė, tai studentą spiria jau į darbą ne draus- mė, bet pamėgimas studijuojamojo dalyko. Pagrįstas pamė- gimu studento laisvas stengimasis ir yra tasai asmeninis atsidėjimas, kuris sudaro antrąją jo žymę.

Žinoma, studentas gali studijuoti savo dalykus su atsi- dėjimu dėl kitų, pašalinių motyvų, pavyzdžiui, tenorėda- mas gauti vien aukštosios mokyklos diplomą arba kuo grei- čiausiai stoti į pelningą darbą. Tačiau idealinei studento esmei teatsako vien asmeninis atsidėjimas, sujungtas su pa- mėgimu ir pagrįstas pačio dalyko meile. Studentas, jokio mokslo tikrai nemylįs ir jokioms studijoms tikrai neatsidėjęs, nė- ra studentas tikra to žodžio prasme, nes atsidėjimo stoka nelei- džia įsigilinti į mokslo dalykus, įeiti į jų kursą, nuodugniai juos suprasti ir paskui sugebėti juos pavartoti savo profesi- jos reikalams. Nemylįs jokio mokslo studentas nemylės at- eityje ir jokios profesijos, negalės todėl įsigilinti į jokį darbą ir pasidaryti geru ir tikrai naudingu specialistu. Asmeninis atsidėjimas ir yra tasai stiprus akstinas, kuris turi padėti studentui pasiekti ne tik jo akademinių studijų, bet ir būsi- mosios profesijos tikslus.

29

Iš čia matyti, kad su asmeniniu atsidėjimu yra labai arti- mai surišta trečioji akademinė studento žymė, būtent as- meninis specializavimasis. Studentui ne veltui suteikiama akademinė laisvė, kad jis galėtų apsispręsti pagal savo pa- šaukimą ir su pamėgimu atsidėti atitinkamoms studijoms: visa tai turi tikslingai vesti prie asmeninio specializavimo- si. „Amžinas studentas“ gali būti kartais toleruojamas, bet negali būti laikomas studentu, tikslingai nusistačiusiu ir su- sipratusiu savo uždavinių atžvilgiu. Iš tikrųjų akademinė laisvė ir asmeninis atsidėjimas turi nuosekliai vesti prie as- meninio specializavimosi savo pašaukimo srityje. Savaime aišku, kad specialybės reikalai bus geriausiai apsaugoti, kai žmogui yra palikta laisvė apsispręsti savo nujaučiamu pa- šaukimu ir kai jis su atsidėjimu ruošiasi prie šito pašauki- mo vykdymo savo profesijoje.

Todėl, iš vienos pusės, blogas yra studentas, kuris nieko kaip reikiant nemyli ir jokiu mokslu nesidomi su visu savo atsidėjimu, o iš kitos pusės, turi trūkumo ir studentas, ku- ris visu kuo lygiai domisi ir negali specialiai susitelkti vie-

-noje kurioje mokslų srityje. Kitaip tariant, būsimai studen- to specialybei, arba profesijai, yra pavojingas ne tik intelektualinis abejingumas, bet ir intelektualinis godumas, kuris niekur nesustoja ir niekuo nepasitenkina akademinė- se studijose. Abi šitiedvi kraštenybės yra kliūtys asmeni- niam specializavimuisi.

Per didaktikos paskaitas tenka konstatuoti, kad aukštoji mokykla visuomet yra speciali mokykla, net toje savo daly- je, kur yra dėstomi bendrojo lavinimo dalykai. Pastaruoju atveju bendrojo humanitarinio lavinimo dalykai yra ima- mi kaipo tam tikros specialybės, kurios gali tarnauti huma- nitarinių profesijų reikalams, einant, pavyzdžiui, mokyto- jų, visuomenės veikėjų, žurnalistų, rašytojų profesines pareigas. Štai kodėl studentai privalo žiūrėti į visus savo einamus dalykus kaip į specialiojo lavinimo dalykus ir to-

30

dėl prie kiekvieno privalomo tam tikram plane dalyko turi eiti su atsidėjimu jame kiek galint nuodugniau išsispeciali- zuoti. Žinoma, laipsnio atžvilgiu bus visuomet tam tikro skirtumo tarp pagrindinės ir šalutinės šakos. Bet tai, kas pasakyta apie asmeninį studento specializavimąsi, neleidžia dar lengvai žiūrėti į šalutinių šakų dalykus.

Taigi asmeninė studento laisvė, asmeninis atsidėjimas studijoms ir asmeninis specializavimasis einant prie pašauk- tosios profesijos - štai trys pagrindinės akademinės studento savybės.

3. Studento gyvenimo tvarka

Atsakius, kas yra studentas ir kokios yra akademinės jo savybės, išpuola man labai trumpai paliesti klausimas apie deramą studento gyvenimo tvarką, t. y. tvarką, atitinkan- čią tai, kuo turi studentas pasižymėti iš savo esmės. Čia, žinoma, nemanau sustatinėti kasdieninio studento gyveni- mo santvarkos su smulkiu jos tvarkaraščiu, bet tik turiu pa- žymėti tai, į ką ypatingai privalo atsižvelgti studentas, tvar- kydamas savo akademinio gyvenimo eigą.

Visų pirma studentas, kaip studijuojąs jaunuolis, iš prie- volės turi užleisti savo akademiniame gyvenime tinkamą vietą studijoms su visomis jų priemonėmis ir su visais jų reiškimosi būdais. Savo laiku bus smulkiau nusakytos ši- tos priemonės ir šitie būdai. Čia tepaminėsiu tris pagrindi- nes akademinių studijų priemones, būtent: paskaitas, pra- tybas ir savarankišką darbą. Kaip jau buvo pastebėta, iš šitų trijų dalykų studentui svarbiausia yra savarankiškas dar- bas, taip net, kad, Schmidkunzo žodžiais tariant, akademi- nio dėstymo svorio centras glūdi ne mokykloje, bet šalia mokyklos. Paskaitos suteikia studentui orientacinės pagal- bos; pratybos atidaro mokslinio darbo laboratorijas; bet tik savarankiškas darbas yra studijavimas tikriausia šito žodžio

31

prasme. Todėl, jei paskaitoms ir pratyboms yra skiriamas tam tikras valandų skaičius, tai savarankiškųjų studijų darbui juo labiau turi būti paskirtas studento gyvenimo dienotvarkėje tvirtai nustatytas ir griežtai išlaikomas darbo valandų skai- čius. Jei studentas tikrai supranta savo tikslus ir uždavinius, jis būtinai turi į šitą reikalą tinkamai atsižvelgti.

Mano įsitikinimu, normalus klausomų paskaitų ir eina- ` mų pratybų skaičius į dieną yra trys akademinės valandos. Savarankiškojo darbo valandų skaičius turėtų būti maždaug dvigubas, t. y. šešios akademinės valandos. Gaunamos to- kiu būdu 9 akademinės valandos faktinai pareikalautų 6 val. ir tris bertainius gryno intelektualinio darbo. Akade- minės studijos, atliekamos tokiu būdu net su vidutiniais ga- bumais per 4