Vilnius „Mintis“ 1991

ŠALKAUSKIS

RAŠTAI

II

FILOSOFIJOS

IR PEDAGOGIKOS

TERMINIJA

UDK 101.9 Sa 55

Serija leidžiama nuo 1987 m.

Parengė ARUNAS SVERDIOLAS

Redagavo JOANA PRIBUŠAUSKAITĖ

0301010000—019 26—91 M 851(08)—91

ISBN 5—417—02912—2 © „Minties“ leidykla, 1991

TERMINOLOGIJOS TEORIJA | IR LIETUVIŠKOJI FILOSOFIJOS TERMINIJA

Pratartis

Pirmajame 1925 metų „Logo“ numeryje buvau pradėjęs spausdinamą dabar, nors kiek ir modifikuotą terminolo- ginį tyrinėjimą šiais įvedamaisiais žodžiais: „Neatgaili- mai anksti pasimiręs jaunas mūsų filosofas Romas Bytautas paskelbė raštu Kaune 1908 metais savotišką bandymą, įvardytą posakiu: „Šis tas iš lietuvių kalbos filosofijos“. Sitas brangus mano draugas iš Maskvos Universiteto iš dalies užkrėtė mane savo karšta terminologijos klausimo meile; todėl kalbėdamas apie terminologijos reikalą, neiš- kenčiu jo nepaminėjęs kaipo tiesioginio savo įkvėpėjo. Tai juo labiau pridera padaryti todėl, kad šiais, 1925 metais sueina dešimts metų nuo jo mirties dienos. Esu visai tikras, jog jei Romas Bytautas būtų buvęs gyvas per šitą laiką, dabar būtume turėję jau tvirtai nustatytą filosofijos terminiją. Tuo tarpu mes tegalime šiuo metu vien paskai- tyti primintojoje jo brošiūroje, pačiame jos gale, šiuos pageidavimo žodžius: „Visų reikalingiausia dabar mums kninga — tai lietuvių kalbos filosofija“. f

„Romas Bytautas nebuvo gilus mūsų gyvos kalbos ži- novas, bet užtat jis turėjo kalbos dalykuose tą jautrią spe- kuliatyvinę gyslelę, kuri yra taip reikalinga mokslo termi- nams sudaryti. Jėi, iš vienos pusės, galima konstatuoti, jog jo pirmas bandymas vadinamosios kalbos filosofijos srityje turėjo aiškios įtakos lietuvių kalbos plėtimui, tai iš kitos pusės, negalima nepasigailėti, kad šita įtaka buvo dar per maža metodologinės pakraipos atžvilgiu. Romas Bytautas buvo padaręs pirmą tik žingsnį į sistemingą mūsų kalbos terminijos tvarkymą. Norint tad šitoje srityje atsiekti teigiamųjų išdavų, tepriderėjo nuosekliai tobulinti ir varyti toliau jo pradėtąjį darbą. Bet čia kaip tik pasi- taiko kliūtis, kuri praktikoje yra labai sunkiai pergalima.

7

Būtent vadinamajai kalbos filosofijai yra reikalingas dve- jopas kompetentingumas — lingvistiškas ir filosofiškas, kas retai kada pasitaiko mokslo praktikoje. Mažas R. By- tauto bandymo pasisekimas kalbininkų tarpe tuo ir reikia aiškinti, kad jis nebuvo turėjęs pakankamo lingvistiško kompetentingumo.“

„Prisipažindamas prie Romo Bytauto, kaipo prie pirmo savo įkvėpėjo, ir norėdamas priminti mūsų mąstančiai visuomenei jo darbą ir šitą darbą kiek pastūmėti į priekį, aš irgi jaučiu didelę lingvistiško kompetentingumo stoką. Tai verčia mane tenkintis labiausiai filosofine, arba spe- kuliatyvine, terminologijos klausimo puse ir sykiu užleisti galutiną sprendimą apie lingvistinę klausimo pusę mūsų kalbininkams. Norėčiau tik ypač ryškiai iškelti aikštėn, kad mokslinės terminologijos dalykuose kalbos mokslas labai artimai sueina su filosofijos mokslu, ir jog jei, iš vienos pusės, šitų dalykų srityje nėra visai kompetentingi vieni tik filosofai arba šiaip jau suinteresuoti mokslininkai, tai iš antros pusės, šituose dalykuose nėra irgi visai kom- petentingi vieni tik kalbininkai. Iš čion savaime aišku, jog tik sujungtomis bei suderintomis kalbininkų, filosofų ir šiaip jau suinteresuotų mokslininkų pastangomis gali būti tikslingai nustatyta mūsų mokslinė terminija.“

Visa, kas čia kartojama, palaiko savo reikšmę ir naujai pradedamam dabar darbui, taip pat pavadintam, kaip buvo pavadinta jo pradžia. Šiaip jau teorinė šito darbo dalis, įvardyta posakiu „Terminologijos teorija“, imama dabar kiek siauriau, kaip kad buvo iš pat pradžios užsimota. Todėl pirmas jo skyrius, pavadintas „Termino esmė ir savybės“ ir kiek plačiau išvystytas 1925 m. „Logo“ Nr. 1, dabar tyrinėjimo visumoje atitinkamai suglaudžiamas. Tokiu būdu kalbamasis skyrius palaiko 1925 m. „Logo“ Nr. 1 originalią savo reikšmę, šalia daromo čia jo suglau- dimo.

Antroji darbo dalis, pavadinta „Lietuviškoji filosofijos terminija“, tegali turėti vien projekto prasmės. Būdamas pirmas šios rūšies bandymas, jis, aiškus dalykas, negali būti nei tobulas, nei pilnas. Kad jis galėtų įgauti tobulesnės bei pastovesnės lyties, yra reikalinga iš šalies pagalba visų tų žmonių, kurie yra suinteresuoti mokslinės apskritai ir filosofinės specialiai terminijos klausimais. Todėl auto- rius drįsta šiąja pratartimi kreiptis į visus juos ir prašyti suteikti jam asmeniniu būdu ar per spaudą kritiškų pasta- bų, patarimų, papildymų, atitaisymų. Visa, kas bus jam

8

šiuo reikalu suteikta, bus jo priimta su tikru dėkingumu ir su tuo kiek galima objektyviu dėmesiu, kuris yra reikalingas sutelktinio darbo sėkmingumui. Medžiaga, kuri bus skiriama privatiniu būdu autoriaus žiniai, gali būti adresuojama tiek per „Logo“ redakciją, tiek ir per Lietu- vos Universitetą.

ĮŽANGA

TERMINOLOGIJOS TEORIJA KAIP SPECIALIOJI SEMANTIKOS MOKSLO DALIS

Lietuvių kalba gali vartoti šalia viens antro įvairia prasme du žodžiu — terminiją bei terminologiją, — tuo tarpu kai kitos kalbos paprastai tevartoja atitinkamais atvejais vieną terminologijos žodį. Kadangi mūsų kalba vienarūšių daiktų rinkiniui reikšti naudojasi galūne -ija, tai terminija atitinkamai reiškia techniškų vieno kurio mokslo arba meno terminų visetą. Tokiu būdu lietuviškoji filosofijos terminija yra visų tų lietuviškų terminų rinki- nys, kurie turi techniškos reikšmės filosofijos mokslui.

Kai šalia šitaip suprastos terminijos yra vartojamas terminologijos žodis, turima galvoje jau visai kitas daly- kas. Būtent einant etimologine žodžio prasme, reik turėti galvoje, kad terminologija yra terminijos mokslas arba bent teorija. Šitaip suprantama terminologija turi išaiš- kinti, pavyzdžiui, tokius dalykus kaip termino esmę bei savybes, terminų versmes, terminų kategorijas, terminų vartoseną (vartojimo būdą) ir taisykles terminams sudary- ti, — dalykus, kurie ir bus žemiau tinkamoje vietoje tyri- nėjami.

Vis dėlto terminologija dar nesudaro nepriklausomo mokslo, kuris būtų gavęs pilietybės teises šalia filoso- fijos disciplinų arba atskirų specialiųjų mokslų. Jai tenka ieškoti vietos atitinkamo platesnio mokslo ribose, kur ji galėtų sueiti visu savo turiniu. Pagrindinį šito turinio branduolį sudaro klausimas apie būdus mokslo sąvokoms reikšti. Jau Aristotelis buvo šiam klausimui paskyręs penktąją savo „Metafizikos“ knygą, kuri buvo pavadinta „Apie daugeriopą žodžių vartoseną“ ir kurioje padaryta įvairiai suprantamų filosofijos terminų apžvalga. Šiaip jau aptarimą terminų, sutvarkytų dalykine sistema, grai- kai vadino onomastikonu ir skyrė nuo leksikono, kuriame žodžiai buvo tvarkomi abėcėlės eile, Šitokiais bandymais

10

tvarkyti terminologijos klausimą nėįstengta tačiau seno- vėje sudaryt jokia atskira mokslo disciplina.

Šituo atžvilgiu žymiai toliau nužengė viduramžiai, ku- rie žinojo jau atskirą sistemingą mokslo dalyką, vadinamą paprastai „Summa modorum significandi“ arba net „De modis significandi'?, t. y. dalyką apie reiškimo būdus. Žymiausią savo kokybėmis veikalą parašė tada Duns Sco- tus (1274—1308 m.), pagarsėjęs viduramžiais kaipo doctor subtilis’. Jo veikalas pavadintas dvilinku vardu „De modis significandi sive grammatica speculativa“', kas parodo, kad klausimas apie būdus dalykams reikšti žodžiais sudaro pagrindinį spekuliatyvinės gramatikos turinį. Iš kitų vei- kalų, priderančių prie spekuliatyvinės gramatikos srities ir pagaminių viduramžiais, reik dar paminėti „Summa modorum significandi”, parašyta Sigero de Courtrai (mirė 1341' m.) ir tokiu pat vardu pavadintas veikalas Michelio de Marbais.

Spekuliatyvinės gramatikos vardas parodo, kad pats dalykas apie reiškimo būdus stovėjo slenkstyje tarp kalbos mokslo ir filosofijos. Kaipo gramatika, jis priklausė, taip ar šiaip, prie kalbos mokslo; kaipo spekuliatyvinė discip- lina, jis tarsi buvo filosofijos dalimi. Nenuostabu todėl, kad mūsų laikais imta teikti panašiems dalykams kalbos filosofijos vardas. Kalbos filosofija turėtų ištirti bendrus kalbos fakto bei apraiškų pagrindus. Vis dėlto yra abejo- tina, ar apskritai gali būti kalbos filosofija pateisinta kaipo atskira filosofinė disciplina. Jei taip gali būti vadinamos atskiros monografijos apie bendrus kalbos fakto bei ap- raiškų pagrindus, tai tokios monografijos dar nereiškia, kad pats jų dalykas galėtų įgyti pilietybės teisių šalia įsiteisėjusių filosofinių disciplinų, kokiomis kad yra lo- gika, gnoseologija, psichologija, etika ir t. t. Tikriausia kalbos filosofija tokių teisių niekados negalės įsigyti, nes jos objektas, kiek jis patenka į filosofijos plotmę, gali būti ištirtas atskirais atžvilgiais logikoje, psichologi- joje ir kultūros filosofijoje.

Iš kitos pusės, bendrieji kalbos dėsniai, kurie neįeina į filosofinių tyrinėjimų plotmę, sudaro objektą atskirai kalbos mokslo disciplinai, vadinamai bendrosios gramati- kos vardu. Ir iš tikro, jei aprašomoji gramatika tyrinėja kalbos sąrangą, jei istorinė gramatika suseka kalbos evo- liuciją, jei lyginamoji gramatika kelia aikštėn kalbų gimi- ningumą, tai bendroji gramatika nustato didžiuosius kal- bos dėsnius. Į šitą pastarąją discipliną ir patenka tos ben-

11

drenybės apie kalbos faktą bei apraiškas, kurios dėl ku- rios nors priežasties negali įeiti į filosofijos sritį. Tokiu būdu pasirodo, kad kalbos filosofija, kaipo viduramžių spekuliatyvinės gramatikos paveldėtoja, lengvai galėtų būti suskirstyta tarp atskirų filosofinių disciplinų, iš vienos pusės,. ir bendrosios gramatikos, iš antros pusės.

Bet sykiu jau mūsų laikais susidaro kalbos mokslo, arba lingvistikos, ribose nauja disciplina, pagrindiniu savo

objektu atsakanti tam reikalui, kuriam tarnavo ir Aris-

totelio „Metafizikos“ penktoji knyga „Apie daugiariopą žodžių vartosena“ ir viduramžių „Summae modorum sig- nificandi". Tai yra kaip tik besiformuojąs semantikos mokslas, įgavęs savo vardą pasiūlius prancūzų kalbininkui Micheliui Brėaliui, kuris yra parašęs žymų veikalą, pa- vadintą „Essai de sémantique” („Semantikos bandymas')'. Brėalio supratimu, semantika privalo tyrinėti kalbos ap- raiškas, kiek jos pareina nuo mūsų prolo. Šia savo prasme semantika labai arti stovi prie viduramžių spekuliatyvi- nės gramatikos, kuri, pavyzdžiui, tokio Dunso Scoto su- pratimu, turėtų patiekti kalbos pagrindų pažinimą, kiek ji tyrinėja būdus daiktams reikšti žodžiais per sąvokų tarpininkavimą. Proto sąvokų tarpininkavimas reiškimo būduose buvo viduramžių spekuliatyvinėje gramatikoje pagrindinės svarbos dalykas, kuris net leido pastatyti

lygybės ženklą tarp josios ir šitų reiškimo būdų tyrinė- -

jimo. Tas pat maždaug įvyksta ir su M. Brėalio seman- tika, kai jis, iš vienos pusės, mato joje mokslą apie kalbos apraiškas, kiek jos pareina nuo mūsų proto reiškimosi, o iš antros pusės, paaiškina, kad semantika, etimologiškai

kylanti iš graikų žodžio onuawvew, t.y. reikšti, yra reikš-

mių, arba reiškimo būdų, mokslas (la science des signi- fications), kuris gali būti pastatytas prieš fonetiką, kaipo garsų mokslą.

Tokiu’ būdu pasirodo, kad naujai besiformuojas se- mantikos mokslas beveik pilnai atsako viduramžių spe- kuliatyvinei gramatikai, kuri, kaipo spekuliatyvinė dis- ciplina, tyrinėjo kalbą, kiek ši yra minties įrankis, o iš kitos pusės, kaipo gramatika, nagrinėjo būdus daiktams reikšti žodžiais. Atatinkamai semantika ir tyrinėja kalbos apraiškas priklausomybėje nuo minties darbo, nagrinėda- ma reiškimo būdus. Tokia būdama, ji, kaip sakyta, gali būti pastatyta prieš fonetiką, t. y. garsų mokslą, ir įeina EE

° Bréal M. Essai de sėmantigue.— Paris.— 5 leid.

"A TRL J

į plačiai suprantamą žodžių mokslą. Tačiau šito žodžia- mokslio ji viena neišsemia, nes žodžiai gali būti tyrinė- jami ne tik prasmės, bet ir lyties atžvilgiu. Žodžių lyties mokslas yra ne kas kita kaip morfologija. Taigi galų gale pasirodo, kad semantika, kaipo žodžių prasmės mokslas, sykiu su morfologija, kaipo žodžių lyties mokslu, sudaro plačiai suprantamą žodžių mokslą, arba, vienu žodžiu tariant, žodžiamokslį.

Jei dabar grįšime prie terminologijos kaipo terminijos teorijos klausimo, tai pamatysime, kad ji lengvai gali būti laikoma atskira semantikos dalimi. Terminas yra žodis, tarnaująs mokslo dalykui reikšti. Vadinasi, termi- nologija teturi reikalo su viena žodžių rūšimi ir vien su tam tikrais reiškimo būdais, kurie turi tam tikros reikšmės žodinei mokslo technikai. Kitaip tariant, terminologija yra specialioji semantikos dalis, kur turi būli prilaikyti ben- drieji jos principai moksliškos terminijos klausimui. Sykiu terminologijos teorija turi paisyti ir to, ką logika, psi- chologija ir kultūros filosofija sako apie bendruosius kalbos fakto bei apraiškų pagrindus, ypač tada, kai termi- nologijos klausimas yra imamas sąryšyje su filosofinės terminijos reikalu, kaip kad tatai yra šiuo atveju, t. y. tyrinėjant terminologijos klausimą tam, kad galėtų būti sąmoningai sudaryta lietuviškoji filosofijos terminija.

Reik pastebėti, kad šiuo metu mūsų mokslinės termini- jos kūrimas nesiremia jokiomis aiškiai suformuluotomis taisyklėmis. Dėl šitos priežasties terminus kuriant nėra nei vienodumo, nei nuoseklumo, ir net ypatingai sunkus yra žmonių susitarimas kylančiais dėl jų klausimais. Taip pat yra ir filosofinės terminijos srityje. Tuo tarpu termi- nologijos taisyklių reikalas čia atjaučiamas dar stipriau, kadangi iš filosofinės terminijos reikalaujama ypač di- delio nuoseklumo ir aiškios kuriamosios iniciatyvos. Filo- sofinės terminijos svarba auga dar todėl, kad jon įeina apskritai vos ne visi abstraktiniai bendro turinio terminai, kurie turi didelės reikšmės visam intelektualiniam gyve- nimui ir, tarp kitko, specialiesiems mokslams.

TERMINOLOGIJOS TEORIJA

I. TERMINO ESMĖ IR SAVYBĖS

1. Terminas ir žodis

Lotynų žodis terminus, atstojęs viduramžių filosofi- joje graikų žodį “000f, reiškia kraštutinę ribą, kur kas nors baigiasi. Perkėlus termino, žodį į filosofiją ir pri- taikius jai iš analogijos pirmutinę jo prasmę, imta ter- minas suprasti kaipo kraštutinis elementas, arba pradas, prie kurio galų gale prieinama darant kokio nors dalyko analizę. Taip antai pažinime nuo daikto einama prie jo sąvokos, ogi nuo sąvokos einama paskui prie jos reiš- kimo tariamu arba rašomu žodžiu. Išreiškimu tam tikra prasme baigiasi pažinimo vyksmas. Todėl išreiškiąs jį žodis yra tikras terminas, t. y. galas, arba riba, kurią prieina pažinimas, išreiškiamas išviršiniu būdu. Iš įvairių prasmių, kurių buvo teikiama terminui įvairiais laikais ir įvairiomis kalbomis, labiausiai jam prigijo supratimas, kuriuo einant jis yra laikomas žodžiu, reiškiančiu są- voką. f l

Tačiau naujaisiais laikais, kurie yra pasireiškę ypa- tinga specialiųjų mokslų pažanga, termino supratimas yra dar labiau susiaurintas. Kad žodis, reiškiąs sąvoką, įgautų šiais laikais termino vardą, reikia, kad pareikštoji juo sąvoka atsakytų kuriam nors mokslo dalykui, arba kitaip tariant, įeitų į kurio nors mokslo tyrinėjamųjų objektų sritį. Tokiu būdu ne kiekvienas žodis,: feiškiąs sąvoką, yra mokslo terminas, nors kiekvienas. terminas yra žodis, reiškiąs sąvoką. Vadinasi, terminas. yra siau- resnė sąvoka negu apskritai žodis, reiškiąs sąvoką. Todėl kai yra sakoma, kad terminas yra žodis, reiškiąs sąvoką, pateikiama ne pilna jo aptartis (definitio), bet jos viena tik dalis, būtent artimiausioji giminė (genus proximum). Norint gauti pilną termino aptartį, reik sustatyti krūvon su artimiausiąja gimine dar rūšinis skirtumas (differentia specifica). Rūšiniu skirtumu čia ir eina ta aplinkybė,

14

kad reiškiąs sąvoką žodis turi liesti vieną kurį mokslo dalyką, kitaip tariant, turi būti jo reiškėjas. š

Pilna tad termino aptartis bus šitokia: terminas yra žodis, reiškiąs sąvoką, turinčią specialios reikšmės kuriam nors mokslo dalykui. Kaip matėme, giminės atžvilgiu terminas yra žodis, reiškiąs sąvoką. Rūšinio skirtumo atžvilgiu jis yra kurio nors mokslinio dalyko reiškėjas. Šituodu atžvilgiu reikalauja dar smulkesnių paaiškinimų.

2. Terminas, dalykas ir sąvoka

Ne visi žodžiai reiškia sąvokas. Sąvokų, pavyzdžiui, nereiškia tokie žodžiai kaip aiman, štai, antai, ir, kad. Be to, kaip jau žinome, ne visi žodžiai, reiškią sąvokas, yra terminai. Bet kadangi, taip ar šiaip, žodis terminui yra gimininė sąvoka, tai visa tai, kas yra žodžiui prigimta, t. y. jo esmė ir savybės, pritinka taip pat ir terminui, kaipo vienai iš palenktų žodžiui rūšių. Todėl geras žodžio supratimas, ir ypač — žodžio, reiškiančio sąvoką, yra bū- tinas geram termino sąvokos supratimui.

Jau pirmu pažvelgimu galima žodis aptarti kaipo gar- sas, arba garsų būrys, tartas žmogaus burna. Sakysime, tai yra tarmuo, atsakąs lotynų žodžiui vox. Tačiau kaip ne kiekvienas garsas yra tarmuo, taip ir ne kiekvienas tarmuo yra žodis. Kad tarmuo virstų žodžiu, reik, kad jis būtų skiemenuotas (vox ariculata) ir kad juoju būtų reiškiamas kuris nors dalykas (vox significativa). Taigi žodis yra skiemenuotas bei reikšmingas tarmuo. Sakant, kad žodis yra skiemenuotas tarmuo, charakterizuojama jo fizinė, arba fiziologinė, pusė; ogi sakant, kad žodis yra reikšmingas tarmuo, charakterizuojama jo išvidinė, arba psichologinė, pusė.. Vaiko verkšlenimas, kad ir yra reikšmingas, vis dėlto nėra dar skiemenuotas tarmuo. Papūgos mėgdžiojimas žmogaus kalbos, kad ir susidaro iš skiemenuotų tarmenų, tačiau nėra reikšmingas psicho- loginiu atžvilgiu, nes šituo mėgdžiojimu papūga jokios prasmės neišreiškia ir pačių pamėgdžiojamų žodžių reikš- mės nesupranta.

Žodžio, kaipo skiemenuoto bei reikšmingo tarmens, charakteristika gali ir privalo būti papildyta nurodymu to tikslo, kuriam jis turi tarnauti, nes toje žodžių sistemoje, kuria yra žmogaus kalba, tikslas turi esminės reikšmės. Pasirodo, kad žodžio tikslas yra būti reiškimo ženklu ir tuo pačiu tarnauti susižinojimo priemone.

15

Ženklas apskrilai yra pajuslinis dalykas, kurio palyri- mas duoda pažinti kitą kokį dalyką. Tartas arba parašytas žodis nėra niekados sau tikslas: ne pažinimas jo garsų arba jo rašmenų, kaipo tokių, yra svarbu iš dalyko esmės, bet pažinimas to, ką žodis reiškia. Todėl žodis visuomet yra ženklas, iš kurio yra pažįstamas kitas koks dalykas.

Suglaudus visa, kas buvo pasakyta iki šiol apie žodį, gausime jau šitokią aptartį: žodis yra žmogaus burna sudarylas skiemenuolas bei reikšmingas larmuo, einąs susižinojimo ženklu.

Norint toliau gerai suprasti žodžio prigimtį, tenka ap- sitirti, koks ženklas yra žodis. Ženklų juk esti įvairių ir todėl įvairiai suprantamų bei vertinamų. Visų pirma ženk- las gali būti prigimtasis (signum naturale) ir iš nuožiūros nustatytas, arba sutartasis (signum arbitrarium seu conven- tionale). Prigi mtasis yra ženklas, kurio santykis su reiškia- muoju dalyku yra nustatytas šio pastarojo prigimtimi. Tokiu, pavyzdžiui, ženklu yra ant smėlio žmogaus kojos pėdsakas, iš kurio galime spręsti, kad paženklintojoje vietoje būta žmogaus. Iš nuožiūros nustatytas, arba su- tartasis, yra ženklas, kurio santykis su reiškiamuo ju daly- ku yra nuslatylas žmogaus nuožiūra, arba yra, taip ar šiaip, sutartas. Žinoma, sutarimas dėl ženklo gali būti kitaip sakant, tylimas ir net nesąmoningas, kyląs visai savaime iš gyvenimo aplinkybių. Sutartuoju ženklu, pa- vyzdžiui, bus mūsų Vytis, kaipo valstybės ženklas, nes tarp Vyties ir Lietuvos Valstybės nėra jokio prigimtojo sąryšio.

Žodžiai, kaipo bendra taisyklė, yra iš nuožiūros nusta- tyti, arba sutartieji ženklai, ir todėl jie yra įvairūs įvai- riomis kalbomis vienai ir tai pačiai sąvokai reikšti. Tačiau yra viena žodžių grupė, palyginti labai negausi, kuri kiek prisiartina prie prigimtųjų ženklų, ir todėl tokie žodžiai turi įvairiose kalbose mažesnio ar didesnio pana- šumo. Tai yra vadinamieji onomatopoetiniai žodžiai, ku- riais stengiamasi pamėgdžioti gamtos garsai. Taip antai mūsų žodis „švilpti“, prancūzų „siffler“, vokiečių „pfeifen“, rusų „svistat'“, lenkų „gwizdač“ turi savo garsuose ma- žesnio ar didesnio panašumo, kadangi jie visi, taip ar šiaip, pamėgdžioja dalyką, kurį jie reiškia.

Kitu atžvilgiu ženklai yra skirstomi į formalinius ir instrumentalinius (signa formalia et instrumentalia). Kai ženklo ir reiškiamojo dalyko sąryšis yra pagrįstas lyties panašumu, turime Iormalinį ženklą. Tokiu ženklu yra,

16

pavyzdžiui, žmogui jo atvaizdas.. Visais kitais atvejais, būtent tada, kai ženklo ir reiškiamojo dalyko sąryšis nėra pagrįstas lyties panašumu, turime instrumentalinius ženklus. Tokiu ženklu, pavyzdžiui, bus inkaras vilčiai.— Pigu atspėti, kad žodis yra instrumentalinis ženklas, nes tarp jo ir pareiškiamo juoju dalyko nėra lyties pana- sumo.

Pagaliau dar skiriami apreiškiamieji ir atstojamieji ženklai (signa manifestativa et suppositiva). Apreiškia- masis yra ženklas, iš kurio sprendžiama apie reiškiamojo dalyko buvimą. Kai, pavyzdžiui, tautinė iškilmė yra ap- reiškiama iškeliant valstybinę vėliavą, vėliava yra apreiš- kiamasis ženklas. Atstojamasis yra ženklas, kuris tam tikra prasme pakeičia arba atstoja reiškiamąjį dalyką. Pavyzdžiui, jubiliato biustas tarsi atstoja sukaktuvių 1š- kilmėje patį jubiliatą, šiajam pačiam iškilmėje nedaly- vaujant.

Sakoma, kad žodžiai yra apreiškiamieji ženklai są- vokoms ir alstojamieji ženklai daiktams (verba sunt signa manifestativa conceptuum, suppositiva rerum). Jei, pavyz- džiui, yra sakoma, kad žemė skrieja aplink saulę, tai šitie žodžiai atstoja tikrus daiktus ir jų tikrą santykiavi- mą, nes kitaip reiktų suprasti, kad žemės žodis skrieja aplink saulės žodį. Bet supratimas posakio „žemė skrieja aplink saulę“ tegalimas vien todėl, kad tarp pareiškiamų žodžiais daiktų ir pačių šilų žodžių tarpininkaujamą rolę dar vaidina atatinkamos sąvokos. Žodžiai tačiau ne atstoja šitas sąvokas, bet jas tik apreiškia ir tuo pačiu duoda galimybės tam, kas juos klauso arba skaito, per sąvokų tarpininkavimą įgauti pačių daiktų supratimą.

Pasirodo, jog per sąvokų tarpininkavimą įgaunamas pačių daiktų pažinimas kaip tik todėl, kad sąvokos yra daiktams prigimtieji ir formaliniai ženklai. Sąvoka yra daiktui prigimtasis ženklas, kadangi santykis tarp daikto ir sąvokos yra prigimtas, bet ne nustatytas iš nuožiūros arba atsitiktinai sutartas. Sąvoka yra daiktui formalinis ženklas, kadangi tarp jos ir jo yra formos, arba lyties, panašumo: sąvoka kaip tik yra protinė lytis, atsakanti daikto esmei.

Faktas, jog sąvokos yra daiktams prigimtieji bei for- maliniai ženklai, yra labai reikšmingas žodžiams, kurie, kaip žinome, yra tiems patiems daiktams sutartieji instru- mentaliniai ženklai, — ir būtent todėl, kad tikras pažini- mas įvyksta su prigimtųjų formalinių ženklų pagalba. Pa-

17

šalinkime žodžio sąryšį su sąvoka, atsakančia daiktui, ir jis, nustodamas prasmės, nustos taip pat buvęs susižino- jimo priemone. Tai reiškia, kad sąvoka pažinimo atžvilgiu yra daiktui vertingesnis ženklas, kaip kad žodis tam pa- čiam daiktui, ir kad žodžio sąryšis su sąvoka ne tik suteikia jam prasmės, bet ir padaro iš jo tikrą susižinojimo prie- mone.

Taigi sąvoka eina ženklu daiktui; žodis savo ruożtu yra ženklas sąvokai; tik žodis yra kitoks ženklas są- vokai, kaip kad sąvoka yra daiktui. Kitaip tariant, tarp žodžio ir daikto tarpininkauja sąvoka jr tuo pačiu įneša į žodžio turinį tai, kas sudaro prigimtojo formalinio ženk- lo esmę ir kas, pažinimo atžvilgiu, turi kalbai tikro vertin- gumo. Todėl galų gale dera pasakyti, kad žodis išreiškia "dalyką tarpininkaujant sąvokai. Yra tai trumpa formulė, suvedanti krūvon dalyką, sąvoką ir žodį ir tiksliai nusta- tanti savitarpinį jų santykiavimą. į

Ką tik buvo sakyta, kad sąvoka yra prigimtasis for- malinis ženklas dalykui ir kad žodis yra sutartinis instru- mentalinis ženklas sąvokai. Ženklų grandinė uo dar ne- sibaigia: žodį galime dar reikšti raštu. Raštas arba raš- menų sistema (lotyniškai scriptura, arba scriptio) ir yra rašomieji ženklai žodžiams reikšli. Raštas yra, kaip ir pats žodis, sutartasis instrumentalinis ženklas, kuris tiesiogi- niu būdu reiškia žodį, paskui, šiojo 'tarpininkaujamas, reiš- kia sąvoką ir pagaliau sąvokos tarpininkaujamas reiškia patį dalyką. Taigi raštas yra sudarylūs iš pastovių ženklų, reiškiančių tiesioginiu būdu žodžius. Čia raštiniu „ženklu suprantama ne raidė, bet parašytasis žodis. Dera tačiau šioje vietoje pastebėti, kad pateiktoji rašto aptar- tis tetinka vadinamajam fonetiniam, arba alfabetiniam, Taštui, kuris susideda iš ženklų, atitinkančių tariamus kalbos garsus. Kitoks yra ideografinis raštas, kuris reiškia ne žodžius, bet pačias sąvokas. Tokiu ideografiniu raštu yra, pavyzdžiui, Egipto hieroglifai. š

Bus čia dar ne pro šalį pastebėti, kad kalba yra su- tlartųjų ženklų sistema, tarnaujanti susižinojimo reikalui. Kai ženklais yra tariamieji žodžiai; gauname šnekamąją kalbą. Kai jais yra rašomieji žodžiai, turime rašomąją kalbą. Tarimas ir rašymas vis dėlto nėra vieninteliai būdai dalykams bei sąvokoms reikšti susižinojimo tikslu. Most: gavimų arba kitų ženklų sistema bus taip pat savo rūšies kalba, tarnaujanti tam pačiam susižinojimo“ reikalui. Zo: dis yra kalbai smulkiausias pradas, turįs nepriklausomo

18

reikšmingumo, kurio neturi tokie dar smulkesni kalbos pradai „kaip skiemens arba garsai. Todėl šnekamojoje bei rašomojoje kalboje žodis vaidina tokią rolę, kurios nesuprantant, negalima suprasti pačios kalbos reikšmin- gumo. Užtat nustačius žodžio esmę bei savybes, nesunku jau buvo, kaip galėjome pastebėti, nustatyti ir kalbos sąvoką. -

„Visa, kas čia buvo pasakyta apie žodį, pritinka ir terminui, kuris sudaro vieną reiškiančio-sąvoką žodžio rūšį. Terminas visuomet yra žodinis ženklas, atstojąs da- lyką ir apreiškiąs sąvoką, nors ne visi tokie žodžiai yra terminai. Kad šitokis žodinis ženklas taptų terminu, reik, kad jis įeitų į kurio nors mokslo sritį ir būtų moksliškai apdirbtas. Apie aplinkybes, kuriose žodinis ženklas tampa mokslo terminu, ir teks toliau kalbėti. - ;

3. Terminas kaipo mokslinio dalyko reiškëjas

a. Termino reikšmës bei prasmës nustalymas. Tame fakte, kad žodis atstoja dalyką, glūdi jo reikšmė; o tame, kad jis apreiškia sąvoką, atsakančią pareikštam dalykui, glūdi jo prasmė. Kitaip tariant, žodžio reikšmė pareina nuo dalyko, kuris yra juo pareiškiamas, o žodžio prasmė — nuo sąvokos, kuri atsako reiškiamajam daly kui.

Pagal tai moksliškas termino apdirbimas reikalauja visų pirma nustatyti du dalyku: pirma, kuriems daly- kams terminas turi reikšmės ir,-antra, kuri sąvoka su- teikia jam prasmės. Nesunku pastebėti, kad faktinai čia reikalaujama nustatyti termino -tjsa (extensio) ir jo talpa (comprehensio); kuriedvi yra matuojamos pagal tisa ir taipą sąvokos, glūdinčios termino pagrinde. Būtent termi- no tįsa matuojama visais tais individais, kurie yra paden- giami sąvokos tisa, o termino talpa matuojama visomis tomis žymėmis, kurios sudaro sąvokos talpą.

Pasirodo; kad termino tįsa sutampa su jo reikšme, tuo tarpu kaip jo talpa sutampa su jo prasme. Atitinkamai termino reikšmė yra atvirkščiu santykiu su jo prasme pagal tai, kaip -santykiuoja tarp savęs sąvokos tįsa ir talpa. Kaip talpai didėjant tįsa mažėja, taip ir termino prasmei tampant sudėtingesnei, jo reikšmė siaurėja, t. y. apsiriboja mažesniu dalykų skaičiumi. Todėl nustatant termino prasmę, sykiu yra nustatomas tam tikru laipsniu ir jo reikšmės plotas, arba jo pritaikomumas tam tikram. atskirų dalykų skaičiui: Bet iš kitos pusės, žinant termino

19

reikšmę, t. y. kuriems dalykams jis yra taikytinas, ga- lima taip pat maždaug susekti, kuri yra jo prasmė. Nu- stalyli mokslo terminas tai ir yra nustatyti jo reikšmė bėi prasmė sąryšyje su sąvoka, kuria jis yra pagrįstas.

Sakysime, mums tenka nustatyti du viens antram arti- mu terminu: dalykas ir daiktas. Domėdamiesi jiedviem patiriame, kad dalykas turi platesnės reikšmės negu daik- tas: bet kurią dalį to, kas yra tikrovėje arba žmogaus psi- chikoje, galime pavadinti dalykų, tuo tarpu kai daiktu tepridera vadinti vien materialiniai dalykai. Užtat dalyko prasmė yra mažiau sudėtinga, nes, palyginus su daikto prasme, į ją neįeina materialumo žymė. Nustatinėjant tokiu būdu, kokiems dalykams terminai tinka ir kokias žymes jie apima, iš tikrųjų yra nustatinėjami terminai pagal savybes sąvokų, kurios jiems atsako.

Iš to, kas pasakyta, galima jau padaryti išvadą, kad techniško termino apdirbimas visuomet turi eiti greti- mais su apdirbimu sąvokos, kurią jis apreiškia. Todėl negali būti gerai išdirbtos terminijos ten, kur pats mokslo dalykas nėra gerai apdirbtas; bet iš kitos pusės, mokslinio dalyko apdirbimas tegali vykti vien gretimais su atitin- kamos terminijos tobulinimu.

b. Termino aptarimas bei suskirsty mas. Būtų vis dėlto klaidinga manyti, kad termino apdirbimas ir yra ne kas kita, kaip logiškas apdirbimas sąvokos, kuri glūdi jo pagrinde. Jog taip iš tikrųjų nėra, parodo jau tas faktas, kad termino aptarimas bei suskirstymas, iš vienos pusės, ir sąvokos aptarimas bei suskirstymas, iš kitos pusės, nėra tas pats dalykas. Termino aptarimas bei suskirstymas vadinami nominaliniais, tuo tarpu kai sąvokos aptarimas bei suskirstymas vadinami realiniais.

Jei realinis sąvokos aptarimas iškelia aikštėn prigim- tį arba esmę dalyko, kuriam ji atsako, tai nominalinis termino aptarimas teiškelia aikštėn žodžio prasmę. Fakti- nai žodžio prasmės iškėlimas aikštėn yra ne kas kita, kaip tikslus nurodymas, kokia sąvoka glūdi žodžio pagrinde arba, kitaip tariant, kokia sąvoka sutarta jungti su šituo žodiniu ženklu. Nominalinio aptarimo uždavinys ir yra paaiškinti šitas žodinis ženklas jo sąryšiu su atitinkama sąvoka, panaudojant dalykus dar labiau žinomus už pati šitą ženklą. Tokiais dalykais yra, iš vienos pusės, etimo- loginė termino kilmė, o iš kitos pusės, įvairūs sinonimai, turį vienodos ar tik artimos jam prasmės. Jei, pavyzdžiui, esybė aiškinama kaipo bet kuris esąs dalykas, tai tokiu

20

atveju, galima sakyti, sykiu įvyksta ir etimologinis žo- džio išnagrinėjimas, ir jo paaiškinimas sinonimu, nes esąs dalykas ne. tik yra sinonimas esybei, bet ir išaiškina eti- mologinę jo kilmę: daiktavardis „esybė“ ir dalyvis „esąs“ turi bendrą šaknį, o galūnė — ybė kaip tik objektyvuoja tai, ką vadiname dalyku.

Šalia termino nominalinio aptarimo stovi nominalinis jo suskirstymas, kuris su pirmuoju sudaro, termino at- žvilgiu, savo rūšies žinojimo būdus.

Nominalinis suskirsly mas, vadinamas lotyniškai dis- tinctio, L. y. skirtumo dary mas, yra išskirsty mas bei išskai- lymas įvairių prasmių, kurių turi vienas žodis. Žodis, teturįs vienų vieną prasmę, negali būti, kaip matyti iš nominalinio suskirstymo aptarties, skirstomas nomina- liniu būdu. Tačiau dažniausiai įvairiuose posakiuose žo- džiai turi įvairios prasmės; ir todėl yra labai svarbu tikro susižinojimo reikalu skirti (distinguere) įvairios jo pras- mės. Pavyzdžiui, termino žodis nominaliai gali būti skirs- tomas visų pirma kalbos ir laiko atžvilgiu. Kai, iš vienos pusės, paskirtasis laikas, pavyzdžiui, vekseliui mokėti, yra vadinamas terminu ir kai, iš antros pusės, terminu yra pareiškiamas žodis, reiškiąs sąvoką, turinčią reikšmės mokslo dalykui, tai gauname dvi pagrindines termino prasmes. Kalbos atžvilgiu terminas tam tikrose ribose turi taip pat įvairių prasmių pagal tai, ar jis reiškia są- voką (terminus mentalis), ar tarmenį (terminus oralis), ar raštą (terminus scriptus). Nesusipratus dėl termino įvairios prasmės ir nedavus pažinti, kuria prasme jis yra vartojamas, tarp kalbėtojo ir klausytojo arba tarp rašytojo ir skaitytojo negali būti tikro susipratimo.

c. Vienaprasmiai, daugiaprasmiai ir analoginiai ter- minai. Su nominaliniu termino suskirstymu yra surištas tam tikru būdu realinis terminų suskirstymaš į vienapras- mius, daugiaprasmius ir analoginius,— suskirstymas, turįs didelės reikšmės terminologijos reikalui. Būtent nomina- linis žodžio suskirstymas prileidžia jau, kad jei ne visi, tai bent kai kurie žodžiai gali turėti daugiau prasmių kaip vieną. Ir štai paminėtasis realinis terminų suskirsty- mas įvyksta pagal tai, kiek ir kaip santykiuojančių tarp savęs prasmių žodis faktinai turi. Jei žodis arba terminas turi vieną prasmę, jis yra vadinamas vienaprasmiu (ter- minus univocus). Turėdamas daugiau prasmių kaip vieną, žodis yra daugiaprasmis (terminus aeguivocus). O tuo atveju, kai terminas turi daugiau prasmių kaip vieną ir

21.

kai atskiros prasmės surištos tarp savęs tam tikru siau- resniu santykiu, kuris verčia cili nuo vienos prasmės prie kitos, turime analoginį terminą (terminus.analogus). Kiekvieną termino rūšį reik dar paaiškinti skyrium. -

Vienaprasmis yra bendrinis terminas, laikomas viena prasme ištisai dalykų eilei, kaipo atsakas kiekvieną kartą vienai ir tai pačiai bendrinei sąvokai. Jei apie Sokratą, Platoną ir Aristotelį sakome kiekvieną kartą skyrium: „tai yra žmogus“, tai žmogus yra čia vienaprasmis terminas, nes jis tokiu atveju vartojamas pareikšti rūšinei sąvokai, kuri pritinka visiems žmogiškiesiems individams viena prasme. Panašiai terminas, reiškiąs giminę, viena prasme atsako savo rūšims, — pavyzdžiui, ir apie žmogų, ir apie žvėrį, ir apie žuvį galima viena prasme tarti, kad jie visi yra gyvuliai, t. y. juslingos būtybės. Čia gyvulio gimininė sąvoka pritinka viena prasme visoms savo rū- šims, ir todėl bendrinis gyvulio terminas tariamas apie šitas rūšis viena prasme.

. Duugiaprasmis yra terminas, tariamas apie įvairius dalykus įvairia prasme. Jei iš vienos pusės, naminis gy- vulys, o iš antros pusės, Zodiako žvaigždynas vadinama veršio vardu, tai „veršio“ žodis yra vartojamas įvairia prasme įvairiems dalykams pareikšti, Kitaip: tariant, jis yra daugiaprasmis žodis. -

Pagal savo prasmę tarputinę vietą tarp vienapras- mių ir daugiaprasmių terminų užima analoginiai terminai. Vienaprasmis terminas taikomas dalykams, turintiems ta pačią esminę prigimtį; daugiaprasmis terminas taikomas dalykams, turintiems visai įvairias prigimtis. Bet gali būti atvejų, kai vienas terminas taikomas dalykams, kurie kad ir turi įvairias prigimtis, vis dėlto turi tam tikro ben- drumo, panašumo, priklausomybės ir kitokių santykių. Jei, pavyzdžiui, kalbama apie vekselio terminą ir mokslo terminą, tai nors pareiškiami dalykai ir yra įvairios pri- gimties, vis dėlto abiem atvejais termino žodis pareiškia tam tikrą ribą, būtent pirmuoju atveju — laiko, antruoju atveju — pažinimo. Tarp dviejų šilų atvejų yra tam tikros analogijos, — todėl ir terminas yra vadinamas analoginiu. Aptariant neigiamai ir todėl ne-visai tiksliai tokį analo- ginį terminą, galima pasakyti, kad analoginis yra termi- nas, lariamas apie įvairius dalykus nei grynai Lia nei visai viena prasme.

Termino analogija gali būti įvairi pagal tai, kuo ji remiasi. Scholastika žinojo bent trejetą analogijos rūšių:

22

kurios buvo vadinamos: analogia proportionis, analogia proportlionalitatis ir analogia attributionis. Kai tarp reiš- kiamų vienu analoginiu terminu kelių dalykų yra panašu- mo, turime santykio ;analogiją (analogia proportionis}. Tokios, pavyzdžiui, analogijos yra tarp medžio lapo ir popieriaus lapo. Kai du dalyku, reiškiamu vienu analogi- niu terminu, įgauna panašumo per palyginimą su trečiuoju dalyku, turime santykiavimo analogiją (analogia propor- tionalitatis). Pavyzdžiui, pažinimo šaltinis ir gyvybės šal- tinis įgauna panašumo per palyginimą su tuo dalyku, kuris gamtoje yra vadinamas šaltinio vardu. Pagaliau kai tarp kelių reiškiamų vienu analoginiu terminu dalykų yra išvidinio sąryšio, pavyzdžiui, priežastingos priklau- somybės, turime pritaikymo analogiją (analogia attri- butionis). Kai, pavyzdžiui, yra sakoma, kad skaitome Aris- totelį, tai Aristotelio vardas vartojamas jo raštams reikš- ti. Tarp autoriaus ir jo raštų yra.priežastingos priklau- somybės, iš kur ir kyla analoginis žodžio pritaikymas. . Santykio ir santykiavimo analogija, rišama su termino vartojimu, eina pagrindu metaforai, kuri yra ne kas kita, kaip tiesioginės žodžio prasmės perkėlimas iš vienos da- lyko ant kito, turinčio panašumo su pirmuoju. Pavyzdžiui, dėl panašumo tarp medžio lapo ir popieriaus lakšto šis pastarasis imta vadinti taip pat lapu. ` `

Pritaikymo analogijai vaizdingoje kalboje atsako tai, kas yra vadinama metonimijos.vardu. Metonimiją gau- name kiekvieną kartą, kai vartojamė priežastį vietoje išdavos, ženklą vietoje reiškiamo dalyko, indą — vietoje to, kas jame telpa, atvirkščiai ir t. t. Šita analogijos rūšis turi lietuvių kalbai ypatingos reikšmės, kadangi jos švie- soje randa išaiškinimo ir analoginio pateisinimo tokie posakiai kaip valgomasis kambarys, valgomasis laikas, valgomasis šaukštas, kuriais valgymo vieta, laikas ir įran- kis yra vadinami vienu analoginiu žodžiu, iš pradžios reiškusiu pasyvią maisto žymę būti valgomam. Faktinai vienas tik maistas tėra valgomas tikra to žodžio prasme. Pritaikomosios analogijos dėsniu valgomosiomis yra vadi- namos ir visos aplinkybės, neturinčios aktyvios reikšmės. Reik tačiau saugotis išeiti iš loginių analogijos ribų ir vadinti valgomuoju dalykas, turįs aktyvios reikšmės val- gymo veiksme. Pavyzdžiui, pritaikomąja analogija nega- lima pateisinti posakio „valgomasis asmuo“, nes asmuo, kuris valgo, gali ir privalo būti pavadintas valgančiu asmenimi. :

23

II. TERMINŲ ŠALTINIAI

1. Žmonių kalbos žodžių pritaiky mas terminijos reikalui

Jei paimsime bet kurį mokslą, turėjusį susidaryti moks- liškąją terminiją, tai lengvai patirsime, jog šita jo ter- minija yra pasemta iš trejeto šaltinių. Būtent vieni jos terminai yra paimti iš gyvosios žmonių kalbos ir tik yra pritaikyti specialiam mokslo reikalui; kiti terminai yra naujai sudaryti pagal kalbos dėsnius ir šiaip jau pagal analogiją su tipingomis jos apraiškomis; pagaliau trečia terminų grupė tiesiog paskolinta iš kitų kalbų ir tik mažiau ar daugiau modifikuota pagal fonetinės bei morfologinės savybes kalbos, kuriai žodžiai yra skolinti. Kaip yra ir privalo būti panaudojamas kiekvienas-iš šitų trejeto šal- tinių terminams sudaryti, ir reik iš eilės patyrinėti.

a: Žmonių kalbos žodžio tikslinimas. Kai specialiosios terminijos reikalui yra imamas žodis iš profaniškos žmo- nių kalbos, jis beveik visados turi perciti per tam tikrą pritaikomąjį apdirbimą, kuris kartais not labai žymiai pakeičia jo reikšmę bei prasmę. Tuščias būtų dalykas svarstyti, ar toks pakeitimas yra geras ar blogas, nes jis tiesiog yra neišvengiamas. Ogi neišvengiamas jis yra todėl, kad žodžių gyvenimas, taip sakant, evoliucionuoja sykiu su evoliucija sąvokų, kurios glūdi ju pagrinde. Todėl norėti, kad žodžių prasmė bei reikšmė, kurių jie turi profanų supratimu, nesikeistų, kai šitie Žodžiai pa- tenka į protinę specialistų mokslininkų apyvartą, yra faktinai stabdyti ne tik kalbos, bet ir protinio išsilavinimo pažangą. Todėl taip pat labai dažnai tėra vien nesusipra- timas, kai prieš profaniškųjų žodžių evoliucionavimą į moksliškąją terminiją pas mus protestuojama argumentu, kad „šitaip žmonės tokio žodžio nevartoją“. Kad pritai- kyto terminijos reikalui žodžio žmonės nevartoja moksliš- kąja prasme, yra visai suprantamas dalykas, nes moksli- ninko specialisto ir profano akiračiai ir atitinkamai sąvo- kų supratimas neišvengiamai labai skiriasi. Taip dalykams stovint yra normalu, kad žodis, imamas iš profaniškosios žmonių kalbos, pereina tą evoliuciją, kurios reikalauja moksliškasis termino apdirbimas.

Mažiausiai apkitimo patiria žmonių žodis, patekdamas į moksliškąją terminiją, tada, kai šitam reikalui telieka vien tiksliai nustatyti jo prasmė bei reikšmė, kitaip tariant,

24

nustatyti talpa bei tįsa tos sąvokos, kuri glūdi jo pagrinde. Šitas terminologinis vyksmas gali būti pavadintas žmo- nių žodžio precizavimu, arba tikslinimu. Jis visados yra neišvengiamas, kai tenka moksliškajai terminijai skolin- tis žodžių iš paprastos žmonių kalbos, nes šioji pastaroji niekados nepasižymi tuo tikslumu, kurio gali reikalauti mokslo tikslai. Žodžio tikslumo stoka faktinai parodo tai, kad sąvoka, kuri glūdi jo pagrinde, nėra sąmonin- gai nustatyta talpos bei tįsos atžvilgiu. Jei, pavyzdžiui, žmonės vartoja žodį „gyvulys“, tai jie dažniausiai neišsi- duoda sąskaitos, kokios žymės sudaro gyvulio sąvokos talpą ir atitinkamai kokie individai arba net rūšys gali būti šituo žodžiu reiškiami. Tiesa, kiekvienas, kas taria gy- vulio žodį, mažiau ar daugiau aiškiai nusimano, kad gy- vulio sąvokoje, taip ar šiaip, yra gyvybės žymė, bet užtat nelavintas žmogus retai kada galės nustatyti, kokių dar yra žymių gyvulio sąvokoje, šalia gyvybės žymės. Jei tokių žymių apskritai nepripažinsime, tai tuomet turėsime gyvulio žodį taikyti net augmenims, nes ir augmenys tam tikra prasme pasižymi gyvybe, būteni augamaja. Jei, atvirkščiai, šalia gyvybės žymės, rasime bent vieną dar kitą žymę, turėsime atatinkamai susiaurinti gyvulio žo- džio reikšmę, t. y. taikyti jį siauresniam daiktų plotui. Pasirodo, kad tokia žymė ir yra juslingumas (sensibilitas), kuris ir neleidžia taikyti gyvulio žodį augmenims, nes jis turi būti apribotas juslingos gyvybės plotu. Tokiu būdu gauname, kad gyvulio žodis tėra taikytinas tik ten, kur sueina krūvon gyvybė ir juslingumas. Tuo pačiu yra nustatoma jo prasmė, arba, kitaip tariant, yra iškeliama aikštėn talpa sąvokos, kuri yra su juo surišta.

Turint nustatytą žodžio prasmę, nesunku jau nusta- tyti jo reikšmė, arba, kitaip tariant, tįsa sąvokos, kuri glūdi jo pagrinde. Juslingą gyvybę turi pirmiausiai visi neprotingi gyvuliai, kurie stovi tarp augmenų ir žmo- gaus, o paskui ir visi žmonės, nes ir šie pastarieji pasižy- mi, taip ar šiaip, juslinga gyvybe. Bet kadangi žmonės turi dar protą, tai jie specialiau vadinami protingais gy- vuliais. Bet, šiaip ar taip, gyvulio žodis apima tiek ne- protingas, tiek ir protingas gyvas būtybes, pasižymin- čias juslingumu. Šiuo pasakymu yra nustatoma gyvulio žodžio reikšmė, arba, kitaip vertus, yra užbrėžiama tisa sąvokos, su kuria jis yra surištas.

Kai nelavinti žmonės vartoja gyvulio žodį, jiems negali ateiti galvon visas nusakytasis tikslinimo darbas, Tiesą

25

pasakius, ir mokslininko jis ne visuomet yra sąmoningai daromas. Juo mažiau todėl galima reikalauti sąmoningu- mo nuo prasčioko. Bet kaip tik šio pastarojo nesąmonin- gumas padaro tai, kad gyvulio žodis jos vartojamas pagal aplinkybes su žymia laisvos nuožiūros dalimi. Pavyzdžiui, ūkininkas beveik išimtinai taikys gyvulio žodį prie tų stambiausių gyvų būtybių, kurios sudaro gyvojo jo in- ventoriaus pagrindą. Tokiu atveju gyvulio žodis yra var- tojamas su žymiai susiaurinta reikšme, nors šito ir nega- lima laikyti privalomąja taisykle.

Iš kitos pusės, kaip jau esame matę, būtų nepaitei- sinama, jei kas norėtų praplatinti gyvulio reikšmę ir pritaikyti šitą žodį augmenims, vadovaudamasis tuo, kad ir šie turi tam tikrą gyvybę. Tai galėtų paaiškėti susta- čius gyvulį su kitu artimu jam žodžiu, būtent gyviu. Ir gy- vulys, ir gyvis turi tarp savo žymių gyvybę. Bet gyvulys priklauso prie tos kategorijos žodžių, kuri sustiprina pag- rindinės žymės išraišką ir tuo tarsi susiaurina žodžio reikš- me, kaip kad tai įvyksta žodžiuose: dusulys, geidulys, snau- dulys ir t. t. Todėl gyvulys yra jau tam tikra prasme kva- lifikuotas gyvybės nešėjas, tuo tarpu kad gyvis yra pa- prastas jos nešėjas, būtent nekvalifikuotas juslingumo žyme.

- Kai nusakytas aukščiau tikslinimo darbas yra, taip ar šiaip, atliktas, profaniškosios kalbos žodis, šiuo atve- ju — gyvulys, patenka į mokslo apyvartą ir tampa jau mokslo terminu, kuris gali būti vartojamas tam tikra prasme bei reikšme atitinkamoje disciplinoje. Čia jau tolimesnis jo likimas pareina labiausiai nuo apdirbimo sąvokos, su kuria jis yra surištas. Čia būtent jis yra aptariamas bei suskirstomas pagal tai, kas yra patiriama apie gyvulius moksliškajame tyrinėjime. Pavyzdžiui, da- bar yra realiai pateisinamos tokios gyvulio aptartys, kaip „juslingas gyvis“, arba „gyvis, kvalifikuojamas juslin- gumo žyme“, arba net „gyva juslinga būtybė“. Iš kitos pusės, gyvuliai yra skirstomi į protinguosius ir neprotin- gus, o paskui šie pastarieji į ištisą eilę rūšių pagal spe- cifikuojančias atskirų gyvulių žymes.

Nurodytieji čia gyvulio aptarimai bei suskirstymai yra realiniai. Nominalinio jo aptarimo bei suskirstymo neatsirado reikalo daryti, kadangi gyvulio terminas pasi- rodė pakankamai suprantamas ir negali net būti paaiškin- tas dar suprantamesniais terminais, o iš kitos pusės, jis yra vienaprasmis, ir todėl negali būti skirstomas paga!

26

distinkcijos reikalavimus. Nustatinėdami jo prasmę bei reikšmę, matėme tačiau reikalą skaitytis su etimologine jo kilme sąryšyje su tipinga galūnės -ulys reikšme. Štai kaip įvyksta dažniausiai tasai žmonių žodžio apdirbimas mokslo terminijai, kuris yra pavadintas tikslinimu.

b. Žodžio reikšmės praplėtimas. Kai paprastai žmonių kalbos žodis yra tikslinamas tam, kad jis galėtų būti pri- taikytas mokslinės terminijos reikalui, retai kada jo pras- mė pasilieka išlaikyta žmonių supratimo ribose. Dažniau- siai įvyksta mažesnis ar didesnis jos kitėjimas, kurio tiesiog reikalauja vadinamojo žodžio gyvenimo pažanga. M. Brėal kalbamąjį reikalą aiškiai konstatuoja šitokiais žodžiais: „Kalbai pažanga yra ne kas kita, kaip išsilais- vinimas be prievartos nuo savo pirmutinių šaltinių. Ne- galima būtų kalbėti, jei būtų norima suvesti visi žodžiai prie tos tikslios reikšmės, kurios jie buvo turėję pačioje pradžioje“ (Essai de sėmantigue.— P. 123). Ir štai, žodžių gyvenimo pažanga ir reiškiasi labiausiai trimis būdais, ypač kai kalbama apie terminų sudarymą iš paprastos žmonių kalbos žodžių. Tai yra, pirma, žodžio reikšmės praplėtimas, antra, žodžio reikšmės susiaurinimas ir, tre- čia, žodžio - prasmės kilnojimas pagal analogiją.

Žodžio reikšmės praplėtimas yra — gali būti — daž- niausiai vartojamas būdas iš visų suminėtųjų, kai paprastas žmonių žodis yra pritaikomas mokslinės terminijos reika- lui. Cituotasis ką tik lingvistas, tęsdamas toliau savo mintį, keliais sakiniais žemiau sako: „Reik palikti lingvistui rūpesnis susekti tolimiausi pradedamieji kalbos punktai. Ogi prasmės praplėtimas yra normali apraiška, privalanti turėti savo vietą pas visas tautas, kurių gyvenimas yra intensyvus ir kurių mintis yra veikli" (ten pat.— P. 123).

Jei paimsime kad ir tokį ginčijamą dabar terminą kaip „išsivystyti“, tai pamatysime, kad, reikšmės praplė- timo dėsniu einant, jis yra visai priimtinas tam atbaigta- jam nepereinamajam veiksmui, kuris, pavyzdžiui, rusiškai yra pažymimas žodžiu „razvit'sia“. Tiesa, pirmutinė žo- džio „išsivystyti“ prasmė yra išsinerti arba atsipalaiduoti iš vystyklų; bet nuo kūdikio išsivystymo labai jau lengva pereiti prie pumpuro išsivystymo iš savo pirmutinio su- vystyto slovio. Ogi einant dar toliau, nesunku išsivystymo žodis taikyti visiems tiems atsitikimams, kur yra tam tikro vyksmo nuo netobulo suvystyto prie tobulesnio išvystyto stovio, kur, kitaip tariant, yra pažangos vyks- mo.

27

Nusakytasis žodžio „išvystyti“ reikšmės apkitimas yra ne kas kita, kaip šitos reikšmės praplėtimas: juo būtent pareiškiama dabar žymiai daugiau konkretinių atsitikimų negu anksčiau. Kitaip tariant, glūdinčios jo pagrinde sąvokos tisa atitinkamai praplito. Bet sykiu turėjo sumažėti jos talpa, arba, kitaip tariant, turėjo pasi- daryti mažiau turtinga ir tuo pačiu bendresnė žodžio prasmė. Ir iš tikro, jei iš pradžios žodis „išsivystyti“ reiškė visų pirma išsinerti iš vystyklų, tai dabar jis jau reiškia išeit iš pirmutinio nesudėtingo bei nediferenci- juoto stovio į sudėtingesnį bei diferencijuotąjį, kas yra jau pažangos, kaipo tokios, žymė.

Šalia šitokios visai pateisinamos žodžio „išvystyti“ evoliucijos, vieno kito imta vartoti žodis „vystytis“ ta prasme, kokios kad turi rusų žodis „razvivat'sia“. Tuo tarpu šitokios žodžio „vystytis“ vartosenos pateisinti jau nebegalima, nes jis pagal savo prasmę turi priešingos pakraipos, palyginant jį su žodžiu „išsivystyti“. Čia jau turime ne žodžio reikšmės praplėtimą, bet žodžio reikš- mės griežtą keitimą, kuris dargi yra pagrįstas nesusi- pratimu. Panašiai nesusipratimu tik galima aiškinti atsi- tikimas, kai žodžiu „vystyti“ norima išreikšti rusų žodį „razvivat'“. Gal būti, kad šitie nepateisinamieji vartojimai žodžių „vystytis“, „vystyti“, „vystymas“ sukėlė reakciją taip pat prieš žodžius „išsivystyti“ ir „išsivystymas“, ku- riuodu visai yra pateisinamu žodžių gyvenimo dėsnių švie- soje. Jei šalia jų nėra atitinkamų trunkančio bei neatbaigto savaiminio ar darybinio veiksmo terminų, tai šitoks izo- liuotasis jų stovis dar nedraudžia jų vartoti nurodytąja praplėstąja reikšme bei apibendrinta prasme.

Yra pastebėta, kad žodžių reikšmės praplėtimas arba jų prasmės apibendrinimas įvyksta priežastingame sąry- šyje su gyvenimo pažanga ir šiaip jau vykstančiais jame kitimais. Jei, pavyzdžiui, anksčiau vadinta rankraščiais autoriaus ranka parašyti raštai, tai dabar, atsiradus ir praplitus rašomosioms mašinoms, rankraščiais imama va- dinti ir tie raštai, kurie yra autorių atmušami su šitų našinų pagalba. Panašių atsitikimų žodžių evoliucijoje zalima surasti labai daug kiekvienoje kalboje ir kiekvienu laiku.

c. Žodžio prasmės susiaurinimas. Jei žodžių reikšmės praplėtimas yra iš esmės gyvenimo evoliucijos padaras, tai priešingas jam vyksmas, t. y. žodžių reikšmės susiaU- rinimas, glūdi pačios kalbos vartojimo aplinkybėse. Kiek-

28

vienas žmogus būtent yra linkęs imti žodį sąryšyje su tomis konkretinėmis aplinkybėmis, kuriose jam tenka verstis ir kurios verčia jį todėl imti šitą žodį mažiau ar daugiau konkretizuota prasme. Todėl taip pat kiekvienas moksli- ninkas turi palinkimo siaurinti bendros prasmės žodžius pagal tuos labiau konkretinius atsitikimus, su kuriais jam tenka turėti reikalo. Jei, pavyzdžiui, žodis „esencija“ turi, pagal lotyniškąją savo kilmę, plačią bet kurios esmės prasmę, tai chemikas, kalbėdamas apie kurios nors rūgšties esenciją, susiaurina pirmutinę šito žodžio reikšmę iki savo darbo srities ribų. Tai nekliudo kitų sričių moks- lininkams tą patį bendrąjį žodį siaurinti pagal specialių savo sričių reikalavimus. Bet tai tik reiškia, kad kiekvie- noje specialiojoje mokslo srityje gali būti terminų, gautų žodžių reikšmės susiaurinimo būdu, ir kad vienas ir tas pats bendras žodis gali turėti įvairiose mokslo srityse įvairiai susiaurintos reikšmės.

Žodžių reikšmės susiaurinimas ir atitinkamas jų pras-