+ +-+>+>-+>+-+>-+-+-+->+-+-+-+-+-+-+-+-+-+-+--24 $]

4 +

Prof. SL. Šalkauskis | i Fizinis lavinimas jo tikslai 4

laipėda 1928 m.

Spaudė: Akc. „Ryto“ B-vė Klaipėdoje

a E >>> >> >>> 2 22 2 2. 2. 0. 2. 4) [lH Hl 4. 4

p -->- >> —- > >>> ->-->->->+>->+>2+2+>2+>+>+>+>+>+>+>+>+>>+>+>+>+>-+>->+>-+>+>-+>+>+4

"| 42 O A,

Prof. St: Šalkauskis

# Fizinis lavinimas

jo tikslai

Atspausdinta iš 1927 m. „Švietimo Darbo“

Klaipėda 1928 m. Spaudė: Akc. „Ryto“ B-vė Klaipėdoje s” B-vės knygyne

r. 80.

Sukrauva „DJMVV

Fizinis lavinimas ir jo tikslai *)

„ Įžanga. — Fizinio lavinimo teorija, kaipo pedagogikos mokslo dalis. I. Bendrieji paaiškinimai apie fizinį lavinimą. 1. Fizinio lavinimo sąvoka. 2. Fizinio lavinimo reikšmė. II. Bendras fizinio lavinimo tikslas ir atskiros ugdomosios jo vertybės. 1. Bendras fizinio lavinimo tikslas, imamas obiektyviniu ir subiektyviniu atžvilgiu. 2. Tvirta sveikata ir tikslus juslių bei įauslių veiklumas. 3. Fizinis stiprumas ir kūno paslankumas paklusti valios reikalavimams. 4. Kūno gražumas ir fizinis nusiteikimas savaimin- gai kūrybai. Užbaiga. — Žvilgis į fizinio lavinimo tikslų realiza- vimo tvarką.

Įžanga.

Fizinio lavinimo teorija, kaipo pedagogikos mokslo dalis.

Fizinio lavinimo teorija nėra pavadinimas, kuris negalėtų sukelti priekaištų jo tinkamumo klausimu. Tam pačiam reikalui galima beveik lygiomis teisėmis naudotis tokiais sudėtingais terminais, kaip fizinio auklėjimo mokslas, kūno kultūros teorija, nekalbant jau apie kitus pavadinimus, kurie šiais laikais atsitik- tinai vartojami sąryšyje su įsigalėjusi susidomėjimu gimna- stika ir sportu. Vis delto esu pasirinkęs pavadinimą „fizinio la- vinimo teorija“ del kelių motyvų, kurie verčia jį pripažinti pranašesnių už kitus paminėtuosius pavadinimus. Pirma, yra patogiau ir teisingiau kalbėti apie fizinį lavinimą, negu apie kūno lavinimą, nes prmasis terminas yra, ir parinktuoju reikalu pri- valo būti, platesnis už antrąjį: fizinis žmogaus lavinimas iš

*) Iš pedagoginių paskaitų, skaitytų Teologijos Filosofijos Fakultete 1926 m. rudens semestre, — Sf. S.

Aaa ata 6

„tikrųjų siekia giliau ir toliau, negu paprastas kūno globojimas bei mankštymas. Antra,fizinės pratybos, vartojamos dažniausiai kūno kultūros reikalams, daugiau užsipelno lavinimo vardą, negu auklėjimo, nors giliausiose savo apraiškose fizinis lavini- mas gali ir net turi turėti auklėjamosios reikšmės. Pagaliau, trečia, yra tikslingiau kalbėti apie fizinio lavinimo teoriją, negu apie jo mokslą, nes kitaip galima sudaryti įspūdžio, kad tokiu atveju turima reikalo su atskiru mokslu, nepareinančiu nuo pe- dagogikos. Kalbėti apie tokį mokslą juo labiau neparanku, kad moksliškas fizinio lavinimo tyrinėjimas yra palyginti naujas dalykas. Tai, žinoma, fizinio lavinimo teorijai nekliudo būti mokslu ta prasme, kad ją, tają teoriją, laikytų specialiąja pla- tesnės mokslo sistemos šaka. Fizinio lavinimo teorija ir yra iš tikrųjų atskira pedagogikos mokslo dalis.

- Reik tačiau čia pat pasakyti, kad ne visų pedagogų teori- ninkų fizinio lavinimo teorija yra pripažįstama pedagoginiu mokslu. Pavyzdžiui, S. Gesenas savo „Pedagogikos Pagrin- duose“ griežtai teigia, kad „fizinio auklėjimo teorija ne tik nėra pedagogikos, kaipo lavinimo teorijos, šaka, bet dar nurodo šiai pastarajai ribas“ (S. J. Gessen, Osnovy pedagogiki, 1923, 353 p.). Geseno supratimu, mokslinimas (obrazovanije) turi paruošti žmogų kultūriškai gyventi; todel pedagogika, kaipo lavinimo teorija, tetyrinėja vien uždavinius, kurie susidaro del šito tikslo. Tuo tarpu fizinio auklėjimo teorija, kaipo higienos dalis, Geseno supratimu, panašaus uždavinio turėti negalinti. „Fizinis lavini- mas, sako jisai, savo esmėje yra ne kas kita, kaip dorinio, me- ninio ir mokslinio lavinimo derinimas, taikinamas žmogaus kūnui, kaipo savo medžiagai“, ir todel „jam nėra atskiro užda- vinio, kuris, smulkiau analizuojamas, nesusiskirstytų į Žinomus jau mums lavinamuosius uždavinius“ (ten pat, 346 p.).

Geseno teigimas, kad fizinio auklėjimo teorija nėra peda- gogikos šaka, ne tik paradoksaliai skamba, bet yra klaidingas ir, būtent, todel, kad jis neteisėtai susiaurina pedagogikos objektą, apribodamas jį viena tik kultūros sritimi. Iš tikrųjų, pedagogika turi apimti visą ugdymo plotą, o ne vieną tik kultūrinio lavinimo sritį. Ugdymu, imamu visoje jo platumoje, žmogus turi būti ruošiamas pilnutiniam gyvenimui, kuris yra Žymiai platesnis už kultūros reiškimosi plotą. Pilnutinis gyvenimas suima į save,

(S

tarp kitko, fizinės žmogaus prigimties klestėjimą, ir to pakanka, kad jis būtų pedagoginio tyrinėjimo objektas, kai jis yra sie- kiamas suaugusios kartos veikimu nesuaugusiajai.

Tuo būdu fizinis lavinimas yra plačiai suprantamo ugdymo dalis, ir atatinkamai fizinio lavinimo teorija yra viso pedagogi- kos mokslo šaka. Jei fizinio lavinimo teorija nepripažįstama atskira pedagogikos mokslo šaka, vis delto tenka, pavyzdžiui, sykiu su tuo pačiu Gesenu kalbėti apie fizinio lavinimo teorija (kas yra neišvengiama) ir laikyti jinai plačiai suprastos higienos šaka, — higienos, kuri fizinės Žmogaus gerovės anaiptol nestato į sąryšį su ugdomuoju suaugusios kartos veikimu nesuaugusiajai.

Taigi ugdymo vardu turi būti apimtas visas suaugusios kar- tos veikimas nesuaugusiajai, kad pastaroji pasiruoštų pilnutinio gyvenimo tikslams.

Taip suprasto ugdymo mokslas yra pedagogika. O kadangi prie ugdymo pridera ir fiz. lavinimas, kuris ruošia naujas kartas fizinės prigimties tikslams, tai fizinio lavinimo teorija yra atskira, arba specialioji, pedagogikos šaka. Kaip labai platus mokslas, pedagogikos teorija yra vadinama kartais sistemos vardu, tarsi atskiros jos šakos būtų vertos atskiro mokslo vardo. Šitokia prasme fizinio lavinimo teorija gali būti pavadinta mokslu, nors šitas vardas pilna teise tegali būti taikomas visai pedagogikos sistemai.

Kaip pedagogikos mokslo dalis, fizinio lavinimo teorija įgauna iš jo visas mokslines jo savybes. Todel šita teorija, kaip ir visas pedagogikos mokslas, pasižymi praktiniu, normaty- viniu ir pritaikomuoju pobūdžiu. Jinai yra praktinis mokslas, kadangi tyrinėja žmogaus veiksmus, turinčius savo objektu fizinį naujųjų kartų ugdymą. Normatyviniu mokslu jinai yra todel, kad tyrinėja vedamuosius fizinio lavinimo principus, arba normas. Pagaliau, pritaikomąja disciplina jinai yra todel, kad lavinimo tikslams nustatyti ir lavinamajai medžiagai pažinti jai patarnauja visa eilė mokslų. Fizinio lavinimo teorija, kaip pedagogikos šaka, netyrinėja iš vienos pusės fizinio gyvenimo tikslų, o iš antrosios — fizinės Žmogaus, taigi ir auklėtinio, pri- gimties. Tuo tarpu ir vienas ir antras dalykas reikia pažintį, jeigu norime sudaryti moksliškąją fizinio lavinimo teoriją. Šitam

A As

reikalui patarnauja atatinkami mokslai, kurie pedagogikos at- žvilgiu turi padedamosios reikšmės.

Kaip kitose pedagogikos mokslo šakose, taip ir fizinio la- vinimo teorijoje padedamieji mokslai gali būti suskirstyti į dvi pagrindines grupes pagal tai, ar jie suteikia davinių apie fizinio gyvenimo tikslus, ar — apie fizinės Žmogaus prigimties savy- bes. Mokslai, teikią žinių apie fizinės Žmogaus prigimties savy- bes, yra fizinio lavinimo teorijai grindžiamieji mokslai ta prasme, kad jie suteikia ugdomosios medžiagos pažinimo. Del to mokslai, teikią žinių apie fizinio gyvenimo tikslus, yra jai vedamieji mokslai, nes nurodo fizinio lavinimo pakraipą. Prie grindžia- mųjų fizinio lavinimo teorijos mokslų priklauso visų pirma visi tie mokslai, kurie gali būti apimti vienu bendru somatologijos vardu, reiškiančiu kūno mokslą apskritai. Tokiais mokslais yra, pavyzdžiui, anatomija, fiziologija, higiena, medicina. Einant dar toliau, pasirodo, kad grindžiamaisiais fizinio lavinimo teori- jos mokslais gali eiti ir tokie mokslai, kaip antai: biologija, chemija, fizika, mechanika ir tt. Suprantama savaime, kad ne visi šitie mokslai vienodai tarnauja savo daviniais fizinio lavi- nimo teorijai,

Jei grindžiamaisiais fizinio lavinimo teorijos mokslais yra specialieji prigimties bei gamtos mokslai, tai vedamieji jos mokslai priklauso jau prie pasauliažiūros mokslų, kuriais yra iš vienos pusės filosofija ir iš antrosios — teologija. Kitaip tariant, fizinio gyvenimo tikslus, su kuriais galutinėje sąskaitoje sutampa fizinio lavinimo tikslai, nustato disciplinos, kurios tyrinėja ex professo Žmogaus gyvenimo prasmę, jo pašaukimą ir tikslus, ir tuo patim nustato siekiamąją fizinės prigimties priežastį. Ne- kalbant čia apie teologijos doktriną, kuri remiasi Apreiškimu, reik pasakyti, kad fizinio lavinimo teorijai turi pagrindinės veda- mosios reikšmės toji filosofijos dalis, kuri gali būti pavadinta , gyvenimo filosofija ir kuri susideda iš prigimties, kultūros ir religijos filosofijos disciplinų. Suprantama savaime, kad prigim- ties filosofija turi fizinio lavinimo teorijai didžiausios reikšmės, kaip mokslas, tyrinėjąs tolimiausias fizinės Žmogaus prigimties priežastis.

Padedamuųjų pedagogikos mokslų susiskirstymas į grindžia- muosius ir vedamuosius nėra, kaip matėme, atsitiktinis, nes

ai A

jis atsako dviem paruošiamiesiems ugdymo teorijos reikala- vimams, būtent: pirma, pažinti ugdymo objektą, arba medžiagą, ir antra, nustatyti ugdymo tikslą. Ugdomojo veikimo normos, kurios rūpi pedagogikos mokslui, ir yra nustatomos tada, kai taip ar šiaip yra derinama žmogaus prigimtis su jos siektinais "tikslais. Ir iš tikrųjų, negalima prideramai nustatyti jokios pedagoginės normos, nepažinus ar ugdomojo objekto, t. y. auklėtinio prigimties, ar atatinkamo siektino tikslo. Žodžiu ta- riant, ugdomasis veikimas yra pagrįstas auklėtinio prigimties pažinimu ir yra vadovaujamas nusimanymo apie jo gyvenimo tikslus. Šituo atžvilgiu jokios išimties nesudaro ir fizinis lavini- mas, kurs iš grindžiamųjų mokslų turi pasisavinti fizinės auklė- tinio prigimties pažinimą, o iš vedamųjų mokslų — patirti fizinio jo gyvenimo tikslus.

Negalėjimas apsieiti be vedamųjų pasauliažiūros mokslų reiškia pedagogikai tam tikrą pareinamybę nuo pasauliažiūros apskritai. Atsipalaiduoti nuo šitos priklausomybės pedagogika negali todel, kad ne jos vienos tik darbas spręsti žmogaus gy- venimo tikslų klausimas, o antra — ji negali nesirūpinti šitų tikslų pažinti. Išeitis telieka viena, būtent: tenka skolytis gy- venimo principų pažinimo iš pasauliažiūros mokslų, renkantis jų iš tos konkrečios pasauliažiūros, kuri yra priimtina pačiam pedagogui. Todel ne tik ne nuostabu, bet tam tikra prasme normalu, kad ir fizinio lavinimo pakraipa, taip ar šiaip, pareis nuo ideologinio nusistatymo pasauliažiūros srityje. Pavyzdžiui, vienaip žiūrės į fizinio lavinimo uždavinius asketiškai nusi- statęs stojikas, kitaip — eudemoniškai nusiteikęs epikūrininikas ; kitaip spręs apie fizinio lavinimo tikslus indiškas jogas ir kitaip krikščionis; kitaip normuos fizinį lavinimą spiritualistas ir kitaip — materialistas, matąs visą žmogų žmogaus kūne. Todel nesąmoningai apgaudinėja save ir kitus tie fizinio lavinimo šalininkai, kurie skelbia, kad fizinio lavinimo esmė neturinti pareiti nuo ideologinio nusistatymo pasauliažiūros srityje. Iš tikrųjų šitokis principialus nusištatymas faktinai yra jau ideolo- ginis nusistatymas, nes jis vis delto remiasi tam tikra kritikos nekontroliuojama pažiūra į gyvenimo tikslą, — pažiūra, kuri leidžia ar net reikalauja atpalaiduoti fizinį lavinimą nuo aukš- tesniųjų gyvenimo tikslų ir imti fizinės prigimties vertybes ne-

— 8 —

lygstamais tikslais. Nuo šito nekritiškumo tegalima visiškai išsigelbėti tik tada, jei yra tinkamai suprantamas pritaiko- masis pedagogikos, todel ir fizinio lavinimo teorijos, pubūdis, kuris ne tik leidžia, bet ir reikalauja skolytis gyvenimo principų, tarp kitko, iš gyvenimo filosofijos.

Kalbant apie fizinio lavinimo teoriją, kaip apie vieną peda- gogikos mokslo šaką, reik dar pasakyti, kad jai, kaip ir kitoms pedagogikos dalims, pritinka visi bendrieji pedagogikos principai ir ypač bendrosios metodologinės taisyklės. Del šitos priežasties fiziniam lavinimui, tarp kitko, turi gaiingos reikšmės trys pa- grindiniai pilnutinio ugdymo sistemos principai, būtent tie, kurie reikalauja nuo šitos sistemos pilnatvės, sutartinės ir priklauso- mybės. Pilnatvės, arba integraliteto, principas reikalauja nuo fizinio lavinimo iš vienos pusės to, kad jis apimtų visą fizinę žmogaus prigimtį, o iš antrosios — rastų sau prideramą vietą visoje ugdymo sistemoje. Sutartinės, arba harmonijos, princi- pas reikalauja, kad įvairios fizinės Žmogaus pajėgos būtų har- moningai išlavintos ir kad pats fizinis lavinimas harmoningai sutartų su kitomis ugdymo sritimis. Pagaliau, priklausomybės, arba subordinacijos, principas reikalauja iš vienos pusės, kad fizinės žmogaus prigimties galios būtų sutvarkytos hierarchi- nėje priklausomybėje pagal savo vertingumą, o iš antrosios, kad visas fizinis lavinimas būtų palenktas aukštesnioms ugdymo sri- tims, tarsi lygstamasis tikslas — nelygstamiesiems.

Nusakytieii trys pagrindiniai ugdymo sistemos principai padaro tai, kad, kalbant apie fizinio lavinimo teoriją, svarbu turėti dėmesio centre ne anatominis, fiziologinis, higieninis ar kitas kurs specialusis dalyko atžvilgis, bet grynai pedagoginis, t. y. toks atžvilgis, kuriuo nustatoma ugdomojo veikimo norma, derinant Žmogaus prigimtį su atatinkamu jo gyvenimo tikslu. Šitas atžvilgis ir jungia fizinį lavinimą su bendra pilnutinio ugdymo sistema. Atatinkamai ir fizinio lavinimo teorija turi uždavinį nustatyti bendruosius fizinio lavinimo principus, arba vedamąsias normas, organingame sąryšyje su visa pedagogikos mokslo sistema. |

Neatsižvelgimas iš vienos pusės į organingą fizinio lavinimo Saryšį su pilnutinio ugdymo sistema,o iš antros,į išvidinę fizinio lavinimo pareinamumą nuo bendrų pedagoginės sistemos prin-

MAR A

cipų, yra dažniausiai priežastimi vienašališkų pažiūrų į fizinio lavinimo esmę ir uždavinius. Racionalus fizinio lavinimo prob- lemos išsprendimas tegali įvykti, vien pareidamas nuo visos pe- dagoginės sistemos, nustatytos pagal racionalią pasauliažiūrą. Todel, pavyzdžiui, tarp vienašališko atletizmo ir racionalios kūno kultūros bus tas skirtumas, kad galutinėje sąskaitoje pir- masis atpalaiduoja kūną nuo protingos Žmogaus prigimties tikslų, tuo tarpu kad antroji stengiasi išlavinti žmogaus kūną šitų aukštesniųjų tikslų priklausomybėje.

I. Įvedamieji paaiškinimai apie fizinį lavinimą. I. Fizinio lavinimo sąvoka. 2. Fizinio lavinimo reikšmė,

1. Kai buvo kalbėta apie fizinio lavinimo teoriją ir jos san- tykiavimą su pedagogikos sistema, buvo suponuojama, kad fizinis lavinimas turi paruošti fizinę žmogaus prigimtį jo gy- venimo tikslams. Šitame bendrame pasakyme fizinio lavinimo sąvoka, aiškus dalykas, nėra, turinio atžvilgiu, išsemiamai nu- sakoma. Iš tikrųjų šituo atžvilgiu ji gali būti ir dažnai yra labai įvairiai suprantama. Siauriausias jos supratimas šiais laikais bene bus tasai, kuriuo ji privedama prie gimnastikos ir sporto. Tuo tarpu toks fizinio lavinimo sąvokos susiaurinimas negali būti nieku pateisintas, nes fizinis lavinimas turi apimti visa tai, ką suaugusi karta gali padaryti nesuaugusiajai, norė- dama, tinkamai išugdyti fizinę jos prigimtį ir pritaikinti šitą prigimtį gyvenimo tikslams. Pasirodo, kad ne vienais tik fiziniais judesiais globojama ir lavinama fizinė Žmogaus pri- gimtis ar jo kūnas.

Iš tikrųjų, gali būti tiek fizinio lavinimo būdų, kiek yra atskirų fizinio gyvenimo apraiškų, kurios gali būt taip ar šiaip normuojamos ugdomuoju auklėtojo veikimu. Šita prasme fizinis lavinimas prasideda net anksčiau, negu Žmogus užgimsta šiame mūsų pasaulyje. Nuo pat pradžios kūdikio atsiradimo motinos yščiuje galimas ir net privalomas tėvų susirūpinimas būsimąja io sveikata ir apskritai fiziniu stiprumu. Tokiu atveju plačiai suprastos eugenikos patarimai gali būti pildomi ugdomuoju fizinio lavinimo tikslu. O kūdikiui užgimus, tuoj atsiranda ištisa eilė fizinio jo gyvenimo apraiškų, kurios turi būti normuojamos fizinio lavinimo sumetimais. Dabar jau kvėpavimas, kraujotaka.

= AD

gali būti normuojami pagal fizinio lavinimo principus bei tai- sykles. Vėliau šitokis normavimas turi apimti žaidimus, gim- nastiką, sportą, iškylas, darbą bei poilsį, bendrą gyvenimo būdą ir tt. Pasirodo, kad gimnastika ir sportas toli gražu nėra vienin- telės priemonės, kurios gali būti panaudotos fizinio lavinimo tikslams, nors reik iš kitos pusės pripažinti, kad juodu vaidina labai žymią rolę fizinio lavinimo visumoje.

Kai fizinis lavinimas apima tik gimnastiką ir sportą, fak- tinai jo sąvoka manoma išsemti dviejų priemonių nurodymu. Fizinio lavinimo sąvoka pasiliktų neišsemta. ir tada, jei, apibrėž- dami ją, nusakytume visas suminėtąsias fizinio lavinimo prie- mones, arba būdus, — nes priemonių išskaičiavimas visados yra apytikris dalykas. Panašiai apytikris fizinio lavinimo sąvokos apibrėžimas gaunamas ir tada, kai ji manoma nusakyti nurodymu atskirų fizinio lavinimo tikslų. Taip, pavyzdžiui, ją apibrėžia Jurgis Herbertas, prancūzų kūno kultūros žinovas, sakydamas, būtent, kad fizinis lavinimas yra,,metodingas, pažangus bei nenutrūksta- mas nuo kūdikystės iki pilno subrendimo veikimas, turįs savo ob- jektu laiduoti pilnutinį fizinį išsivystymą; padidinti organiš- kąjį kūno atsparumą; padėti pasireikšti sugebėjimams natūra- liose, naudingose ir būtinose įvairių rūšių pratybose (žygia- vime, bėgime, šokime, laipiojime, kopime, mėtyme, gynimesi, plaukiojime); išugdyti energiją ir kitas aktyviąsias bei vyrįš- kąsias kokybes; pagaliau, palenkti įsigytą tokiu būdu fizinį ir vyriškąjį galingumą vienos dorinės idėjos viešpatavimui, būtent, altruizmui“. (Georges Hébert, Le Sport contre l Education phy- sique, Paris 1925, 12—13 p.)

Nors šituo apibrėžimu pirmas fizinio lavinimo tikslas nuro- tačiau šalia atskirų tikslų nerandame, pavyzdžiui, tokio, kaip kūno gražumas. Iš kitos pusės tizinis lavinimas turi savo už- daviniu palenkti fizinį žmogaus galingumą ne vienai tik dorinei altruizmo idėjai, bet ir kitiems dorinio gyvenimo principams, pa- vyzdžiui, susivaldymo reikalui. Iš šito matyti, kad kiekvienas fizinio lavinimo apibrėžimas, kuris remiasi tikslų ar priemonių išskaitymu, yra apytikris ir todel netikslus. Todel patogiau ir

—45 [1 S

tikslingiau pasitenkinti iš pradžios bendra fizinio lavinimo są- voka, o paškui atatinkamuose fizinio lavinimo teorijos skyriuose kiek galint išsemiamiau tyrinėti fizinio lavinimo tikslai ir prie- monės. Ogi ta bendra sąvoka, kuria reik iš pradžios pasiten- kinti, mums ir sako, kad fizinis lavinimas yra fizinės auklėtinio prigimties ruošimas gyvenimo tikslams ugdomojo veikimo priemonėmis.

2. Nors paskutiniais laikais susidomėjimas fiziniu lavinimu yra žymiai padidėjęs, vis delto bus ne pro šalį pasakius šis tas apie fizinio lavinimo reikšmę. Tai juo labiau yra pateisinama, kad iš tikrųjų fizinis lavinimas labai retai randa tinkamą sau įvertinimą. Pasirodo, būtent, kad fizinis lavinimas nepakan- kamai yra vertinamas ne tik tų Žmonių, kurie su panieka žiūri į kūno reikalus, bet ir tų žmonių, kurie kūno galybę laiko svar- biausia gyvenimo gėrybe. Rodos, keista pastarieji žmonės kal- tinti mažu fizinio lavinimo vertinimu, tuo tarpu faktinai šitokis daromas jiems priekaištas yra visai teisingas. Jei pirmieji ne- įvertina fizinio lavinimo todel, kad nemato fizinio galingumo reikšmės aukštesniam dvasiniam gyvenimui, tai antrieji tinka- mai neįvertina fizinio lavinimo todel, kad mato fizinėje galybėje nepriklausomą materialinę gėrybę. Tuo tarpu materialinė gė- rybė, nestatoma į priklausomybę aukštesnių tikslų, nustoja tikros savo reikšmės. Todel ir fizinė galybė, tik pastatyta į sąryšį su dvasiniu žmogaus gyvenimu, tegali įgyti aukštesnės vertės. Sykiu didesnio vertingumo įgauna iš to ir pats fizinis lavinimas, atatinkamai suprastas.

Pasirodo tuo būdu, kad ir fizinio lavinimo niekintojai ir kraštutiniai fizinio lavinimo gerbėjai lygiai klysta, nes pirmieji pakankamai nenusimano, jog lemtas dvasinis auklėjimas bei lavinimas negali būti vykdomas be reikiamo fizinio lavinimo, o antrieji, — kad lemtas fizinis lavinimas negali būti vykdomas be atsižvelgimo į dvasinio auklėjimo bei lavinimo uždavinius. Teisingas nusistatymas fizinio lavinimo atžvilgiu bus tokia sin- tetinė pažiūra, kuri leidžia. suprasti, kad lemtas Žmogaus dvasios išauklėjimas bei išlavinimas tegali būti pasiektas vien sąryšyje su tam tikru kūno lavinimu, ir kad, antra vertus, iemtas kūno lavinimas tėra galimas vien sąryšyje su dvasiniu auklėjimu bei lavinimu.

AE VOS

Žmogus nėra nei vienas tik kūnas, nei viena tik dvasia, bet sudaro vieną psichofizinę substanciją, kurioje kūnas turi įtakos dvasios reiškimuisi, o iš kitos pusės dvasia veikia kūną. Kitaip tariant, žmoguj kūnas ir dvasia turi viens antram grįžtamosios įtakos. Maža to: kiekvienoje savo gyvenimo apraiškoje žmogus dalyvauja taip ar šiaip visa savo būtybe, t. y. ir savo kūnu ir savo siela. Todel, lavinant žmogus sielą, negalima nesidairyti į kūną, ir, atvirkščiai, lavinant kūną, negalima nesidairyti į sielą. Ir gyvenime ir ugdyme privalu todel taip derinti dvasinė ir fizinė žmogaus pusės, kad jiedvi tiktų substancialinės vienybės reika- lavimams pagal tuos pilnatvės, sutartinės ir priklausomybės principus, apie kuriuos anksčiau buvo kalbėta. Iš čion aiškėja, kad be fizinio lavinimo negali būti ne tik išugdytas pilnutinis žmogus, bet ir deramai išlavintos aukštesnės jo galios. Iš čion irgi gaunama ta sintetinė pažiūra į fizinį lavinimą, kuri reika- lauja lavinti žmogaus kūną aukštesnių žmogus galių priklau- somybėje, nes tik tokioje priklausomybėje teigiamosios kūno savybės įgauna tikros savo reikšmės.

Kai sakoma, kad kūno lavinimas turi priklausyti aukštesnių žmogaus galių, tai dar nereiškia, kad kūnui nėra pripažįsta- mos prideramos jam teisės. Aišku savaime, kad fizinis lavini- mas turi padėti pamatą kūno gerovei; bet čia pat reikia suprasti, jog tikra kūno gerovė negalima, nepalenkus jo psichinėms žmo- gaus galioms. Todel teisinga yra sakyti, kad fizinis lavinimas turi būti vykdomas sykiu ir kūno ir sielos gerovei. Žinoma, šitas kon- statavimas dar nekliudo fiziniam lavinimui būti visų pirma kūno lavinimu. Fizinis lavinimas padarytų didelę klaidą, nutraukdamas deramus santykius su dvasiniu lavinimu, bet, kaipo speciali ug- dymo sritis, jis gali ir privalo turėti savų obiektų, metodų ir priemonių,

Jei fizinis lavinimas, atpalaiduotas nuo aukštesnių Žmogaus ugdymo uždavinių, nustoja tikros savo reikšmės, tai šitokis jo nuvertimas pareina nuo to, kad fizinė Žmogaus prigimtis pa- šaukta tarnauti materialine priemone aukštesnei jo prigimčiai. Kai šitoji fizinė prigimtis yra nepalenkta idealiniams žmogaus uždaviniams, ji ne tik nustoja savo tikros vertės, bet dargi daž- niausiai idealiniai Žmogaus uždaviniai pasidaro neįvykdomi, bent maždaug patenkinami. Tokiu būdu tikra fizinio lavinimo

VII SLs

reikšmė pasirodo pareinanti nuo to, kiek jis palengvina žmogui atlikti savo gyvenimo uždavinius ir pasiekti savo pašaukimo tikslus.

Tuo tarpu gerai išlavinta ir tvirta fizinė prigimtis yra viena iš elementarinių žmogaus pasisekimo sąlygų šiame pasaulyje. Šitos sąlygos elementarumas dažnai stengiamasi ypatingai pabrėžti pikantiškomis formulomis. Pavyzdžiui, Emersonas, tai konstatuodamas, išsireiškia šitokiu būdu: „Pirmutinė sąlyga pasisekimui šiame pasaulyje yra būti geram gyvuliui, ir pirmu- tinė tautos gerovės salyga yra tai, kad ji susidarytų iš gerų gyvulių“. Iš esmės tą pačią mintį pareiškia ir Vilbois, saky- damas šitokį dalyką: „Ugdymas turi sudaryti pilnutinį Žmogų. Tuo tarpu šitokis žmogus yra tiek tamprus skilvys, kiek tvirta galva“. Įdomūs yra fiziškai silpno Paskalio žodžiai, kad „ne- dera niekinti savyje gyvulio, nes jis visuomet keršija“. Com- payrė prie šitų Žodžių prideda, kad gyvulys iš tikro atkeršijo Paskaliui, ji užmušdamas: kaip žinoma, genialus Paskalis mirė 39 metų, nepadaręs nė mažos dalies to, ką jis būtų galėjęs pa- daryti, turėdamas gerą sveikatą. Rousseau pasakymu, juo silp- nesnis yra kūnas, juo daugiau jis viešpatauja. Morionas tą pačią idėją išreiškia sakydamas, kad „nėra nieko labiau tironiška už susilpusį organizmą“.

Ir iš tikro, silpni ir nesveiki žmonės labiau priklauso įvairių materialinių gyvenimo aplinkybių, negu stiprūs, sveiki. Juos, galima pasakyti, tironizuoja piktas gyvulys, atsipalaidavęs nuo aukštesnių žmogaus galių. Žinoma, tai nereiškia, kad fiziškai silpni žmonės negali apskritai turėti tvirto būdo ir galingos valios. Tačiau šitos ypatybės yra jiems taip sunkiai įgyjamos, jog maža yra šansų, kad galėtų atsirasti tarp silpnų Žmonių daug stiprios dvasios individų. Yra tad išmintingumo įsakymas be reikalo negundyti žmogaus dvasios fizinėmis silpnybėmis ir iš anksto pasirūpinti užbėgti joms už akių arba su jomis ko- voti, kaip tik jos ima reikštis. Todel visai pedagogiškas yra žinomas Juvenalio pasakymas, kad „orandum est, ut sit mens sana in corpore sano“ (reikia maldauti, kad sveika dvasia gy- ventų sveikame kūne). Kartais šitas Juvenalio pasakymas yra suprantamas ta prasme, kad tik sveikame kūne tegali būti sveika

S ei

dvasia. Tačiau šitokis jo supratimas nėra visai tikslus. Žmo- gus, turįs nesveiką kūną, aiškus dalykas, nėra visiškai normalus žmogus; tai betgi dar nereiškia, kad kūno nesveikata būtinai turėtų gimdyti sielos nesveikatą. Nesveikas kūnas negali visai gerai tarnauti aukštesnėms žmogaus galioms, taip kad šitos galios, arba, plačiau tariant, žmogaus siela savo ruožtu ne- gali tinkamai reikštis. Bet tai dar nėra psichinė liga tikra to žodžio prasme.

Šiaip ar taip, kūnas yra tasai instrumentas, kuriuo žmogaus siela prisiima pasaulio veikimą, o iš kitos pusės pats veikia šitą pasaulį. Jei šitas instrumentas, arba padargas, yra sugadintas, tai Žmogaus reiškimasis šiame pasaulyje turi mažiau ar daugiau nukentėti, nors gyvenimo tikslingumas kartais randa išmintingos išeities iš tokio nenormalaus stovio ta prasme, kad pralaimė- jimas vienur gali tapti laimėjimu kitur. Pavyzdžiui, fizinis silp- numas gali paskatinti žmogų labiau susidomėti dvasinio gy- venimo turiniu ir pakilti protiniu bei doriniu atžvilgiu. Tačiau dažniausiai esti atvirkščiai: kūno nenormalumas arba išsigimi- mas traukia žmones į dorinį ištvirkimą. Štai kodel tarp įvairių rūšių nusikaltėlių yra labai Žymus nuošimtis fiziniu atžvilgiu išsigimusių žmonių. Tai įvyksta todel, kad fizinė nesveikata susilpnina dorinį žmogaus atsparumą ir tuo pačiu leidžia stipriau pasireikšti pagundoms, kurios paskatina blogus polinkius. Stip- resnės dvasios žmonės šiaip ar taip šitoms. pagundoms atsi- spiria, bet užtat silpnesnės dvasios žmonės lengvai puola ir, vieną kartą puolę, kaskart smunka gilyn į nedorybės bedugnę.

Iei taip yra su fizine nesveikata, tai ne geresnių vaisių turi duoti ir nepakankamas ar netinkamas fizinis lavinimas. Blogas fizinis lavinimas ar del apsileidimo, ar del klaidingos pakraipos, padaro netvarką fiziniame gyvenime. Ogi paskui pasirodo, kad daugumoje atsitikimų šitokis blogas fizinis lavinimas turi do- riniam gyvenimui liūdnų išdavų. Būtų įdomu statistiniais da- viniais nušviesti šitas klausimas; bet kol šituo klausimu nega- lima turėti tikslių statistinių davinių, galima. laikyti pakankamai reikšmingais bendri pedagogų pareiškimai. Tuo tarpu šitie pareiškimai vis labiau sutaria su Kriego teigimu, kad „žymi do- rinio ištvirkimo dalis turi savo pagrindą klaidingame kūno lavi- nime“. Tai ypač teisinga yra mūsų amžiui, kuris pasižymi, tarp

M ius

kitko, tuo, kad žmonėse labai dažnai pasireiškia stoka pusiaus- vyros tarp jų nervų sistemos ir raumenų. Neproporcionaliai su- žadinti nervai reikalauja sau kaskart naujų paraginimų ir, pa- galiau, išsisėmę ima reaguoti vien į narkotikus. Ieškoma ypa- tingų įspūdžių, kurie dažniausiai esti nenormalūs bei nepadorūs. Galų gale pairęs organizmas sudrimba fizinėje ir dorinėje depre- sijoje. Pervargimas, neurastenija, histerija ir kiti įvairūs neurozai ima vis labiau viešpatauti mūsų pasaulyje. Tokiu laiku gerai sutvarkyto fizinio lavinimo klausimas įgauna ypatingos reikš- mės, tiesiog tampa gelbėjimo obalsiu, nekalbant jau apie tai, kad geras fizinis lavinimas tiekia elementarinių sąlygų Žmogaus džiaugsmingumui, laimingumui, darbingumui, padorumui.

Visa fizinio lavinimo reikšmė turės paaiškėti iš smulkesnės jo tikslų apžvalgos; šiam kartui pakaks to, kas pasakyta apie tą bendrą jo reikšmę saryšyje su pilnutinio ugdymo sistema, kuri mūsų laikais ypač didėja akivaizdoje nenormalios mūsų vadinamojo kultūringo gyvenimo pakraipos.

II. Bendras fizinio lavinimo tiklas ir atskiros ugdomosios jo vertybės.

1. Bendras fizinio lavinimo tikslas, imamas objektyviniu ir subjektyviniu atžvilgiu. — 2. Tvirta sveikata ir tikslus juslių veiklumas — 3. Fizinis stiprumas ir kūno paklusnumas valios reikalavimams. — 4. Kūno gražumas ir fizinis nusiteikimas savaimingai kūrybai. —

1. Bet kurios ugdymo dalies tikslas galutinėje saskaitoje sutampa su atatinkamos gyvenimo srities tikslu. Pavyzdžiui, protinio gyvenimo tikslas yra šiaip ar taip pati tiesa; vadinasi ir intelektualinio lavinimo, arba protinimo, galutinis tikslas yra ta pati tiesa. Tačiau šita tiesa protinimui yra tolimesnis tikslas, nes protinimas turi tik žmogų paruošti reikalui pažinti tiesą. Kad šitas galutinis protinimo tikslas galima būtų pasiekti, reikia auklėtinio prigimtyje sudaryti tam tikrų dispozicijų, arba nu- siteikimų, kurie yra reikalingi tiesai siekti. Šitokie nusiteiki- mai iš tikrųjų yra artimesnis protinimo tikslas, kuris tolimes- niam tikslui tarnauja tarsi tam tikra priemonė. Protiniai nusi- teikimai, reikalingi tiesai pažinti, gali būti pavadinti vienu įn- telektualinio išsilavinimo posakiu. Tokiu būdu tiesa yra toli- mesnis, intelektualinis išsilavinimas — artimesnis bendras pro-

tų ai

tinimo tikslas. Pirmasis tikslas yra dar vadinamas objekty- vinių, antrasis — subjektyviniu. Kitu atžvilgiu pirmasis yra pedagoginė gėrybė, antrasis — ugdomoji vertybė. Tiesa, bū- tent, tampa protinimui pedagoginė gėrybė, kai jinai yra objek- tyvuojama mokslo pavidalu. Intelektualinis išsilavinimas yra subjektyvinė vertybė ta prasme, kad ji glūdi auklėtinio pri- gimtyje, t. y. subjekte, ir kad ji tarsi šitą pastarąjį daro vertą tiesos pažinimo.

Kalbant apie fizinį lavinimą, visai teisėtai gali kilti klau- simas, kas čia yra tolimesnis obiektyvinis ir artimesnis sub- iektyvinis tikslas, kitaip tariant, kas čia yra pedagoginė gė- rybė ir ugdomoji vertybė.

Galima bendrai sutikti, kad fizinio gyvenimo, todel ir fizi- nio lavinimo tikslas yra tam tikras fizinis galingumas. Šitas tizinis galingumas, kaipo materialinė gėrybė, tegali būti lygsta- mas tikslas fiziniam lavinimui, kadangi tegali įgauti aukštes- nės prasmės, vien būdamas tikslingai palenktas aukštesniems gyvenimo tikslams. Tiesa yra nelygstamas gyvenimo tikslas, nes ji turi nelygstamos reikšmės protingai Žmogaus prigim- čiai; bet fizinis galingumas teįgauna tikros reikšmės vien tada, kai jis yra palenkiamas kitiems protingo Žmogaus gyvenimo tikslams, Todel, norint visai tiksliai aptarti tolimesnį fizinio la- vinimo tikslą, reik pasakyti, kad tokiu tikslu yra fizinis žmo- gaus galingumas, palenktas aukštesniems gyvenimo tikslams.

Jei dabar turėsime nustatyti artimesnį fizinio lavinimo tikslą, t. y. tą bendrą fizinės prigimties nusiteikimą, kuris yra ugdo- moji vertybė, tai iš tikrųjų teks ieškoti tokio bendro fizinio nu- siteikimo, kurs padėtų maksimą fizinės žmogaus galybės palen- kti aukštesnei jo prigimčiai. Tai ir yra ne kas kita, kaip tik didžiausias kūno nusiteikimas aukštesniems gyvenimo tikslams. Vadinasi, tikrai galingas yra tasai, kas sugeba visas savo kūno jėgas palenkti aukštesnėms savo galioms, siekiančioms aukš- tesnių gyvenimo tikslų. Kūno nusiteikimas aukštesniems gy- venimo tikslams faktinai reiškia tokį jo nusiteikimą, kuris yra palankiausias tiesos pažinimui, doriniam veikimui ir dailiajai kūrybai. Visiems šitiems reikalams kūnas, arba plačiau ta- riant, fizinė žmogaus prigimtis gali būti mažiau ar daugiau

— 17 2

nusiteikusi, tuo tarpu kad visai neišlavinta arba net pairusi fizinė prigimtis gali net statyti šitoms aulkkštesnėms gyvenimo apraiškoms tramdomųjų kliūčių.

Taigi fizinė žmogaus galybė yra bendriausia pedagoginė gėrybė fizinio lavinimo srityje, o kūno nusiteikimas aukštes- niems gyvenimo tikslams yra bendriausia ugdomoji vertybė. Gerai suprasta fizinė galybė yra ne kas kita, kaip tikslingai panaudojama fizinė energija. Tuo tarpu energija apskritai yra tinkamas nusiteikimas veiksmui. Žmogus, neturįs energijos, faktinai yra nenusiteikęs veiksmui, ypač tam veiksmui, kuris, anot posakio: actus est perfectio rei, yra filosofijoje vadina- mas daikto tobulumu. Tačiau ne kiekviena energija turi tikros reikšmės žmogaus gyvenimui. Tokios reikšmės, pavyzdžiui, neturi energija bergždžiai eikvojama netikslingam krutėjimui. Žmogiškajame veikime tikslingas energijos panaudojimas yra vienas iš pagrindinių reikalavimų. Bet šitas reikalavimas vien tada tegali būti tinkamai vykdomas, įei jam atsako Žmogaus prigimtyje tam tikras pastovus bei sąmoningas pasiryžimas tikslingai naudoti savo energiją teisėtiems žmogiškojo gyveni- mo reikalavimams. Šito pasiryžimo sėkmingumas pareina nuo kūno nusiteikimo aukštesniems gyvenimo tikslams.

Dabar, kai jau yra aiškus tolimesnio fizinio lavinimo: tik- slas, t.y. fizinė žmogaus galybė, ir artimesnis jo tikslas, t. y. kūno nusiteikmas aukštesniems tikslams, galima jau nurodyti bendras fizinio lavinimo uždavinys. Apskritai ugdomasis už- davinys yra ne kas kita, kaip ugdomojo tikslo pasiekimas, suteikiant auklėtinio prigimčiai atatinkamo, pastovaus bei są- moningo, nusiteikimo. Pasirodo, kad bendrasis fizinio lavinimo uždavinys ir yra suteikti auklėtiniui maksimas fizinės energijos, išskleidžiant fizinėje jojo prigimtyje, arba kūne, nusiteikimą tar- nauti aukštesniems gyvenimo tikslams.

Įdomu pažymėti, kad daromi čia teoretiniai išvadžiojimai apie bendrą fizinio lavinimo tikslą ir uždavinį randa ryškiau- sio pritaikinimo praktinėje Indijos jogų sistemoje, kurios dalis, paskirta fiziniam lavinimui, vadinama ,„„Hatha-Joga“. Jogas Rama-Čaraka, parašęs to pačio pavadinimo knygą, kur jis iš- dėsto normalaus fizinio lavinimo principus bei taisykles, šitaip rašo apie jogų fizinio lavinimo tikslus bei uždavinius: „Jogai

e 2

| Kauna Tarn 6244 | Kelną Seatyaijo

"2 +- — 18 —

žino, kad kūnas yra savo rūšies rūbas, kuriuo kartais apsi- velka dvasia. Jie žino, kas yra kūnas, ir todel yra tolimi nuo ' jo laikymo tikru žmogaus aš; bet jie irgi žino, kad kūnas yra įrankis dvasiai reikštis ir veikti; kad kūniškas kevalas yra rei- kalingas tikrai žmogaus esmei apsireikšti ir jai tobulinti da- bartiniame augimo tarpsnyje. Jie žino, kad kūnas yra dvasios šventovė, kad rūpinimasis kūnu yra drauge ir tikslas aukštes- nėms žmogaus paiėgoms ugdyti... Jogai pasisavino šitokią pažiūrą ir remiasi dar principu, kad kūnas turi būti nuolat dva- sios kontrolėje ir sudaryti tarsi instrumentą, kuris būtų klus- nus kiekvienam jo savininko rankos palytėjimui. — Jogai žino, kad visiškai klausyti proto tegali vien taisyklingai išmiklintas, išmaitintas ir išugdytas kūnas; ogi gerai išugdytas kūnas turi būti visų pirma sveikas bei stiprus... Fizinės Vakarų kultū- ros principų šalininkai stengiasi išauginti kūną del kūno, ma- nydami, kad jis yra pačiu žmogumi. Jogai, lavindami kūną, žino, kad jis tėra vien įrankis aukštesniems žmogaus pradams, ir kad privalu tobulinti įrankis kaip tik tam, kad galėtų jis tar- nauti sielos išsiskleidimui. Vidutiniai fizinio lavinimo šalinin- kai pasitenkina tuo, kad sustiprina raumenis tam tikra pa- prasta mechaninių mankštymų eile. Jogai apšviečia savo už- davinį mintimi ir sustiprina ne tik raumenis, bet kiekvieną or- ganą, kiekvieną ląstelę, apskritai kiekvieną kūno dalį, besimo- kydami sykiu kontroliuoti visus savo kūno organus, tiek parei- nančius, tiek ir nepareinančius nuo valios, — kas yra jau vi- sai svetima Vakarų fizinio lavinimo mokyklų atstovams“ (A. Ldnge's lenkiškasis vertimas, 7—8 p.). Taip kalba Rama-Ča- raka. Jo nusakytas fizinio lavinimo uždavinys, apskritai, gali būti pateisintas pedagoginės teorijos šviesoje, nors jogai savo praktikoje kartais per toli nueina ir įpuola į savo rūšies akrobatizmą, demonstruodami kūno pareinamybę nuo žmo- gaus proto ir valios. Šiaip ar taip, pacituotose Rama-Čarakos mintyse pagrindinis turinys gali būti suderintas su gerai su- prasto fizinio lavinimo reikalavimais.

Iš to, kas buvo anksčiau pasakyta apie pagrindinį fizinio lavinimo uždavinį, galima buvo pastebėti, kad šitas uždavinys siekia gretimais ir didžiausio fizinio galingumo ir didžiausio „nusiteikimo palenkti fizinę galybę aukštesniems gyvenimo tik-

ga

slams. Fizinis žmogaus galingumas yra bendrasis objektyvi- nis fizinės kultūros tikslas, tuo tarpu kad kūno nusiteikimas aukštesniems. gyvenimo tikslams yra atatinkamai bendrasis subjektyvinis šitos kultūros tikslas. Tačiau tokie posakiai, kaip fizinis žmogaus galingumas arba kūno nusiteikimas aukštes- niems gyvenimo tikslams, yra tiek bendri, kad iš jų sunku su- sidaryti kiek konkretesnis supratimas apie fizinio lavinimo turinį. Todel nuosekliai tenka eiti nuo bendrų bendriausių fizi- nio lavinimo tikslų prie specialesnių jo tikslų, kuriems paskui reiktų parinkti objektai, priemonės ir metodai.

Jei paimsime fizinį žmogaus galingumą, kaipo bendrąjį ob- jektyvinį fizinio lavinimo tikslą, tai galėsime įsitikinti, kad jo pagrindą sudaro sveikata, jo dinaminį pasireiškimą — stipru- mas ir išviršinę jo išraišką — gražumas. Kitaip tariant, spe- cialesniais objektyviniais fizinio lavinimo tikslais yra svei- kata, stiprumas ir gražumas. Jei, antra vertus, paimsime kū- no nusiteikimą aukštesniems tikslams, kaipo bendriausiąiį sub- jektyvinį fizinio lavinimo tikslą, tai įsitikinsime, kad šitas nu- siteikimas gali reikštis arba teorinėje pažinimo srityje arba praktinio veikimo srityje arba, pagaliau, estetinės kūrybos srityje. Teorinio pažinimo atžvilgiu yra svarbus tikslus juslių bei jauslių veiklumas, kaipo patirtinis pažinimo pagrindas. Praktinio veikimo atžvilgiu yra svarbus kūno paslankumas palenkti visą savo energiją valios reikalavimams, kas sudaro palankų materialinį veikimo pagrindą. Pagaliau, dailiosios kūrybos atžvilgiu yra svarbus fizinis Žmogaus nusiteikimas savaimingai kūrybai, kas tiesia materialinį pagrindą dailiajam menui. Žmogaus kūnas yra gerai nusiteikęs patarnauti auk- štesniems gyvenimo tikslams, jei jis pasižymi reikiamu savo juslių bei jauslių veiklumu, yra paklusnus valios įsakymams ir visai instinktyviai bei lengvai apsisprendžia savaimingai kū- rybai materialinio gyvenimo srityje. Šie trys pagrindiniai nu- siteikimai, eina specialiais subjektyviniais fizinio lavinimo tikslais.

Kiek susidomėjus obiektyvinių ir subjektyvinių fizinio la- vinimo tikslų palyginimu, galima pastebėti, kad tarp jų esama tam tikro atatikimo, Būtent, sveikata ir tikslus juslių bei jau- slių veiklumas atatinka viena antrą jau todel, kad tarp jų

-

kJ

FE

dviejų yra net priežastingumo sąryšio: tikslus juslių bei jauslių veiklumas yra tam tikra psichinė plačiai suprastos sveikatos apraiška. Fizinis stiprumas ir kūno paslankkumas būti paklus- niam: valios įsakymams yra tarp savęs atatikimo santykyje jau todel, kad tikrai stiprus žmogus yra tasai, kurio fizinė jėga yra palenkta valios reikalavimams. Pagaliau kūno gražumas ir jo nusiteikimas savaimingai kūrybai atatinka vienas antrą jau todel, kad abudu šiaip ar taip pridera prie estetinės gyve- nimo srities. Gauname tuo būdu fiziniam lavinimui šešetą spe- cialinių tikslų, kuriais yra sveikata, stiprumas, gražumas, tik- slus juslių bei jauslių veiklumas, kūno palankumas valios rei- kalavimams ir fizinis nusiteikimas savaimingai kūrybai. Kiek- vienas iš šitų tikslų susideda dargi iš visos eilės sudedamųjų savybių, kurios fiziniame lavinime savo ruožtu gali būti sie- kiamos, kaipo smulkiausi jo tikslai. Del šitos priežasties tenka toliau iš eilės, išanalizuoti kiekvienas iš šešeto minėtų fizinio lavinimo tikslų, imant juos koreliatyviniais, t. y. atatinkkančiais sau dvejetais.

2. Visų pirma, kaip reikia suprasti sveikata. Analizuodamas šitą sąvoką iš sudedamųjų jos dalių, Alfredas Binet'as prieina išvadą, kad sveikatos stovis gaunamas tada, kai yra suveda- mos į krūvą keturios pagrindinės kokybės, būtent: a) nebuvi- mas ligūstų polinkių, pavyzdžiui, palinkimo į tuberkuliozą, b) nebuvimas aktualių ligų, c) lengvas organizmo prisitaikini- mas prie nukrypimų nuo įprastos normalios gyvenimo tvarkos ir d) organizmo nusiteikimas ilgai gyventi. Iš visų šitų keturių sveikatos kokybių Binet'as laiko reikšmingiausia trečiąją, bū- tent, lengvą organizmo prisitaikinimą prie nukrypimų nuo įprastinės normalaus gyvenimo tvarkos, ir kaip tik todel, kad sveikatos laipsnis nepasireiškia reguliariame, išmintingai su- tvarkytame gyvenime.

Su Binet'o sveikatos aptarimu galima sutikti, jei kalbama apie fizinę kūno sveikatą medicinos atžvilgiu. Del tos sveika- tos sąvoka reikės žymiai praplėsti, norint pažiūrėti į dalyką platesniu filosofiniu atžvilgiu. Šituo atžvilgiu žmogaus svei- kata yra toks normalus jo kūno ir sielos sutarimas, kuris lei- džia visoms žmogaus būtybės pareigoms reikštis dernai, par- einamai. Iš čion matyti, kad tikra Žmogaus sveikata nėra tas

24 GA

A a as,

pat, kas paprastai vadinama kūno sveikata mediciniška pras- me. Kalbant apie kūno sveikatą, teatsižvelgiama labiausiai į augamąsias ir įuntamąsias žmogaus būtybės pareigas. Bet kūno sveikata, kaip kad žmogaus kojos sveikata dar nėra visa jo kūno sveikata. |

Taigi tikra sveikata gaunama tada, kai vienybės pradas, kuriuo yra siela, tobulai valdo visas fizinės žmogaus prigimties pareigas ir jas deramai koordinuoja organingos vienybės tik- slams. Pilnas sveikatos nustojimas yra ne kas kita, kaip mir- tis, nes mirties įvykiu fizinė žmogaus prigimtis nustoja buvusi valdoma to vienybės prado, kuris vadinamas siela. Apmiręs kūnas, nebepalenkiamas vieningo organizmo tikslams, virsta pairusia medžiagos krūva, vadinama lavonu. Iš čion galima padaryti išvada, kad galutinėje sąskaitoje sveikata yra deramas santykiavimas tarp atskirų dalių ir vieningos visumos fizinėje žmogaus prigimtyje.

Plačiai suprasta sveikata yra normalus pagrindas pažinimo tikslams; anot Aristotelio žodžių betariant, gerai jaustis, reiš- kia būti gerai nusiteikusiam pažinimo tikslams. Todel, jei fi- ziologinė 'kūno sveikata yva labiausiai mediciniškos higienos tikslas, tai fiziniam lavinimui, kaipo pedagoginiam veikimui, tenka specialiai susirūpinti juslių bei jauslių lavinimu, nes kaip tik jose privalo glūdėti tasai nusiteikimas, kuris yra pageidau- jamas teoretinio pažinimo atžvilgiu, kaipo materialinė šito pa- starojo atrama. ,

Apskritai teorinėje kultūros srityje bendra ugdomoji ver- tybė, kaip žinoma, yra intelektualinis, arba protinis išsilavini- mas. Tuo tarpu pažinimo tvarkoje protinis aktas remiasi jus- liniu patyrimu, kaipo matetrialinę savo atrama, nes niekas ne- patenka į mūsų protą, kas pirma nėr perėję per mūsų juslių bei jauslių aparatą. Vadinasi, nuo mūsų juslių bei jauslių aparato veikimo taip ar šiaip pareina mūsų protinis pažinimas. Todel yra labai svarbu, kad šitas įuslių bei jauslių aparatas, kuris pa- tiekia juslinio pažinimo ir todel pagrindžia protinį pažinimą, veiktų pilnai, greit ir tiksliai. Tuo tarpu toksai juslių bei jaus- lių aparatas priklauso fizinei mūsų prigimčiai, turinčiai tam reikalui jutimo bei jautimo organus, t. y. nervų ir smegenų sis- temą. Ir štai pasirodo, kad jutimo bei įautimo organai gali

122 —

įsigyti tam tikromis fizinio lavinimo . priemonėmis palankių funkcionavimo ypatybių, kurios sudaro juslėms bei jauslėms nusiteikimo veikti greit, pilnai ir tiksliai. Šitas nusiteikimas ir dera pavadinti normaliu, t. y. tiksliu bei tikslingu, -juslių bei jauslių veiklumu. Tai yra pagrindinis fizinės prigimties nusi- teikimas, tinkąs teoretinėje srityje aukštesniam intelektualinio pažinimo reikalui, kuris galutinėje sąskaitoje yra tiesos paži- nimo reikalas. Šitam nusiteikimui lavinti fizinės kultūros mok- slas žino jau atskirą skyrių, vadinamą juslių bei jauslių lavi- nimu. Tokiame skyriuje ir privalu tyrinėti tie fizinio lavinimo objektai, priemonės ir metodai, kurie turėtų išlavinti lytėjimo, regėjimo, girdėjimo, ragavimo ir užuodimo jusles ir tokias iš- vidinio jautimo išgales, kaip pusiausviros jausmą, vaizduotę, pajustinę atmintį, nuvokimą, arba percepciją, verinamąją jaus- lę, arba instinktą, ir tt.

Reik pasakyti, kad fizinio lavinimo uždavinys — lavinti juslės bei jauslės — yra dar menkai suprantamas įvairiose fizi- nio lavinimo sistemose ir todel atatinkamas fizinio lavinimo teorijos skyrius dar nėra tinkamai išplėstas. Be to, sykiu su šituo fizinio lavinimo uždavinių yra suplakami artimi dalykai, kurie aiškiai sutampa su kitais gretimais fizinio lavinimo tik- slais. Pavyzdžiui, prancūzų fizinio lavinimo profesorius Jur- gis Demèny’s jutimų bei nuvokimų (percepcijos) lavinimą įglau- džia į lavinimą tos bendresnės fizinės savybės, kuri jo vadina- ma terminu „adresse“, kas reiškia apsukrumą, vikrumą, mik- lumą, rusiškai „lovkost'““. Tuo tarpu, jei sveikata yra, Demė- ny'o supratimu, higienos išdava, tai miklumas yra judesių eko- nomijos išdava, kuri pareina nuo juslių bei jauslių lavinimo. „Galutinėje sąskaitoje, sako jisai, miklumas ir menas panau- doti savo jėgas pareina vien nuo nervų sistemos išlavinimo. Iš tikrųjų, tai yra raumenų paraginimų tvarkos reikalas“ (Les bases scientifiques de l'éducation physique, 262 p.). Galima sutikti, kad miklumas yra ekonominis žmogaus energijos pa- naudojimas, pareinąs nuo nervų sistemos išlavinimo. Bet reik taip pat pastebėti, kad šitas miklumas sykiu gali būti ir prak- tinė ir kuriamoji fizinio gyvenimo apraiška. Praktiniame gy- venimę žmogaus miklumas didina jo galingumą, suvaldytą va- lios reikalavimais, o estetinėje srityje miklumas yra sąlyga ne

223

tik judesių gražumui, bet ir savaimingam kūrybiniam nusista- tymui. Tuo būdu pasirodo, kad miklumas yra sudėtinga išda- va, kuri pareina sykiu ir nuo juslių bei jauslių išlavinimo, ir nuo praktinio nusistatymo ekonomiškai naudoti savo energiją, ir nuo kuriamojo tikslingumo.

Sąryšyie su juslių bei įauslių lavinimu būtų visai ne pro šalį kalbėti apie tokius atskirus dalykus, kaip tikroji akis, ritmo jausmas ir apskritai pusiausviros temperamentas, arba, pobū- dis, kurie šiaip ar taip pareina nuo deramo nervų bei smegenų sistemos ir tuo pačiu nuo juslių bei jauslių išlavinimo. Bet čia pasitenkinsiu vien šituos dalykus tepaminėjęs.

3. Antrasis dvejetas koreliatyvinių, arba atatinkančių sau, fizinio lavinimo tikslų yra, kaip žinome, iš vienos pusės fizinis stprumas ir iš antrosios Kūno Kklusnumas valios įsakymams. Čia bus pravartu pradėti nuo kūno stiprumo sąvokos. Minė- tasis Binet'as nustato, kad fizinis stiprumas pareina nuo dviejų rūšių veiksnių, būtent: pirma, nuo kūno išsiskleidimo laipsnio ir, antra, nuo darbo kiekio, kurį pajėgia atlikti individas tam tikru laiku. Kūno išsiskleidimas pasireiškia ūgiu, svoriu, pe- čių pločiu, raumenų stangrumu ir plaučių pajėgumu. Yra tai vis apraiškos, kurios gali būti matuojamos tam tikrais prie- taisais. Sunkiau yra nustatyti tas darbo kiekis, kurį gali indi- vidas atlikti tam tikru laiku, nes čia reik skaitytis iš vienos pusės su tuo, koks yra jėgos maksimas, kuris gali būti pasiek- tas vienu momentu, o iš antros pusės su tuo, koks yra pastan- gos patvarumas, arba atsilaikymas prieš nuovargį.

Jei žiūrima į fizinį žmogaus stiprumą grynai išviršiniu būdu, t. y. su naturalistiniu obiektyvumu, tai, žinoma, galima sutikti su Binet'o fizinės Žmogaus galybės apibrėžimu. Bet, jei pano- rėsime pažiūrėti į dalyką labiau pedagoginiu atžvilgiu, tai šitą apibrėžimą turėsime papildyti kokybėmis, kurios reikalauja palenkti fizinę žmogaus energiją doriniams jo valios reikalavi- mams. Toks, pavyzdžiui, Hėbert'as, sumanus fizinio lavinimo pedagogas, daro šituo atžvilgiu žymų žingsnį į priekį. „Jėgos kodekse“ jis nustato Šitokias kokybes, reikalingas fiziniam. stiprumui: 1. patvarumo jėgą, arba galėjimą ilgai išlaikyti di- desnę pastangų įtampą, 2. raumenų jėgą, sugebančią atskirais kūno organais daryti įvairių reikiamų pastangų, 3. vikrumą,

— 24 —

t. v. sugebėjimą veikiai pereiti iš rimties į veiksmą ir, atvirik- ščiai, iš veiksmo į rimtį, 4. miklumą, arba sugebėjimą taupyti savo jėgas, norint ilgiausiai apsiginti nuo nuovargio, 5. vyriš- kąsias kokybes, t. y. energiją, valingumą, drąsą, šaltą kraują, greitą apsisprendimą, tvirtą pasiryžimą, tvirtybę, pastovumą, fizinės bei dorinės pastangos pamėgimą, susivaldymą akivaiz- doje pavojaus, aukštybės, fizinio bei moralinio skausmo, 6. te- orinį nusimanymą ir praktinį sugebėjimą atlikti naudingas bei neišvengiamas fizines pratybas, pagaliau, 7. užsigrūdijimą šal- čiu, karščiu ir kitomis kraštybėmis, ir dargi saikingumą bei pa- prastumą valgyme bei gėrime. „Tvirtoji būtybė, sako Hé- bert'as, viską glausdamas į krūvą, yra patvari, raumeninga, vikri, mikli, energinga, užgrūdyta, nelepi ir saikinga. Be to, ji sugeba žygiuoti, bėgti, šokti, laipioti, kopti, mėtyti, gintis ir plaukioti“ (6 p.).

Pirmoje vietoje Hėbert'as stato patvarumo jėgą, nes, „kad būtybė galėtų trukti laike, sako jisai, prigimtis įsako jai pa- tverti. Tad patvarumo jėga yra pirma iš kokybių, kurių jai privalu turėti“ (XV p.). Bet toliau jis dar prideda: „Vikrumas, miklumas ir aktyviosios arba vyriškosios kokybės yra taip pat pagrindiniai jėgos pradai“ (XV—XVI p.). Pagaliau, nuo aktyvių vyriškųjų kokybių jis pereina prie reikalavimų fiziniam lavinimui grynai dorinių kokybių. „Fizinis lavinimas reikalau- ja sveikos doros, orientuojamos į gėrį. Besirūpinant vien ma- terialinėmis fizinių pratybų išdavomis ir nenustatant aukštes- nės jų prasmės, dirbamas vien gyvulio auginimo, bet ne žmo- gaus auklėjimo darbas“ (Le sport contre Vėducation physique, +5 pusl.).

Ši linkmė nuo grynai fiziologinio mato prie dorinio vertin- gumo fiziniame lavinime yra visai naturali, jei atsižvelgiama į tai, kad bet kuris ugdymo uždavinys turi būti suderintas su visa pilnutinio ugdymo sistema pilnatvės, sutartinės ir priklau- somybės principais. Šituo atžvilgiu tikras nuoseklumas fizi- nio stiprumo lavinime bus šitokis. Iš pačios pradžios tenka, žinoma, rūpintis pilnutiniu kūno išugdymu ir tvirta jo sudėti- mi. Paskui, bet faktinai gretimais, dera rūpintis fizinės pri- gimties darbingumu. Toliau, privalu suteikti fizinei prigimčiai aktyvių vyriškųjų savybių. Pagaliau, reik visos šitos fizinio

p DM

stiprumo apraiškos tobulai palenkti doriniams valios reikala- vimams. Tuo būdu kaip tik pasireiškia nuoseklus pedagoginis ėjimas nuo obiektyvaus fizinės prigimties tikslo prie subjek- tyvaus.

Kai kuriais iš suminėtų keturių momentų bus ne pro šalį dar kiek susidomėti. Visų pirma svarbu gerai suprasti žmo- gaus organizmo darbingumas. Čia ypatingai privalu skaitytis su faktu, kad gyvenimas reiškiasi visuomet tam tikru veiki- mu. Bet kad būtybė veiktų, ji turi turėti jėgų, kurias galėtų eikvoti. Tam