'- ' A 1

i Prof. St. Šilkanokės

“ Bendrosios mokslinio darbo „metodikos pradai

Antras leidimas

.-

SAKALO B-VĖ KAUNAS 1933

" ; A I. VAN CAM IE e ai T n Cag ra UAI M i KS Y > Agia yao e sali Ls degi rs

Prof. St. Šalkauskis

Bendrosios mokslinio darbo metodikos pradai

Antras leidimas

i napradandaaabibiaabkė SAKALO B-VĖ KAUNAS 1933

į

iai

Pratartis prie 2-ojo leidimo.

Šis antras „Bendrosios mokslinio darbo metodikos pradų“

"leidimas yra stereotipiškas, t.y. be jokių atmainų palyginant su

pirmuoju leidimu. Autorius tačiau aiškiai jaučia reikalą šitą savo veikalą pataisyti ir papildyti, bet, negalėdamas to padaryti tuojau, ryžosi jį leisti dar kartą viešumon be pataisų, nes nuolatiniai pareikalavimai parodo io neatidėliojamą reikalingumą. Ogi, leis- damas jį dabar iš matricų, autorius turi galimybę atsižvelgti į akademinės jaunuomenės pageidavimą ir padaryti jo kainą pri- einamą platesnei publikai. Jau vien dėl šito, autoriui rodosi, gali būti pateisintas antrasis veikalo leidimas kad ir pirmykščia- me netobulame jo stovyje.

Naudodamasis šitos trumpos pratarties proga, autorius

"gali atitaisyti vieną trūkumą iš daugelio dabar nebeatitaisomų,

būtent, papildyti nurodytą knygoje literatūrą veikalais, surašy- tais rusų kalba: juk dar nevienam iš studijuojančios įaunuome- nės yra pageidaujama turėti šitų nurodymų. Čia ir bus ne pro šalį paminėjus šiuos kelis veikalus rusų kalba:

1. Prof. L. I. Petražickij; Universitet i nauka. Opyt teorii i techniki universitetskago diela i naučnago sameo kraroväniid 2 toma. S. Peterburg. 1907.

2. N. A. Rubakin; Pis'ma k čitateliam o samoobrazovani SPB. 1913.

3. Prof. N. I. Kariejev; Pis'ma k učaščeįsia molodeži o sa- moobrazovanii.

Nors visi šie veikalai parašyti dar prieš didįjį karą, jie vis

„dėlto nėra dar visai nustoję savo reikšmės.

Autorius

Pratartis.

Šių bendrosios mokslinio darbo metodikos pradų atsiradimas ` buvo šitokis. Teologijos Filosofijos Fakulteto Filosofijos Skyriaus plane iš pat pradžios buvo numatyta. bendroji mokslinio darbo metodika, kaip pratybų darbas. Tačiau tuojau paaiškėjo, kad šitas pratybų darbas reikalauja nemaža teorinių nurodymų, kurie turi būti taikomi mokslinio darbo praktikai. Tuo tarpu lietuvių kalba iki šiolei nėra buvę pagaminta jokios literatūros, kuri galėtų ši- tam reikalui patarnauti. Taip dalykui stovint, noroms nenoroms teko žymi dalis laiko, skiriamo pratyboms, panaudoti paskaitoms, per kurlas buvo suteikiamos reikalingiausios žinios apie techni- nius mokslinio darbo metodus, Šiais 1925/6 mokslo metais auto- rius ryžosi surašyti savo nejeinančias į darbų tvarką paskaitas Ir jas išspausdinti, kad galima būtų ateityje tinkamai išnaudoti skiriamas pratyboms laikas, studentams įgaunant reikiamų teorinių žinių jau Iš spausdinto bendrosios mokslinio darbo metodikos vadovėlio.

Savaime suprantama, kad susidaręs tokiu gana pripuolamu būdu vadovėlis negali pasižymėti nei dideliu pilnumu, nei ypa- tingu originalumu, nei giliu mokslingumu. Jis skiriamas reikalui, kuris yra ypač aktualus sulig mūsų universiteto atidarymu, ir kuris nors dalinai dera patenkinti, nelaukiant, kol galima bus susilaukti tobūlesnės literatūros, Taigi darbo pripuolamas Ir sku- botas pobūdis galės paaiškinti visus spausdinamojo rašinio trū- kumus, kuriuos pats autorius gerai jaučia,

Vis delto, nežiūrint visų darbo trukumų, autorius tikisi, kad į: tokiame stovyje, kaip šitas darbas yra leidžiamas viešumon, is gali būti naudingas tiek studijuojančiam mūsų jaunimui, tiek is jauniems mūsų mokslininkams, rašytojams, žurnalistams, mo-

gytojams ir šiaipjau inteligentams, kurie, taip ar šiaip susilies- tami su mokslo dalykais, neturi pakankamo supratimo apie tech- Ainius mokslinio darbo metodus, Žodžiu tariant, viltis kiek pa- gelbėti reikalui, kuris šiuo laiku yra jau aktualus, verčia autorių

= 4 a

paleisti į spaudą veikalą, kuris šiuo tarpu autoriaus negali būti ištobūlintas del įvairių savo gyvenimo ir darbo aplinkybių. Tarp "kitko del šitos pastarosios priežasties spausdinamas rašinys tegalės būti pavadintas bendrosios mokslinio darbo metodikos pradais.

Įžanga.

I. Bendrosios mokslinio darbo metodikos esmė ir savybės sąryšyje sa trumpa literatūros apžvalga. — 2. Bendrosios mo- kslinio darbo metodikos aptartis ir suskirstymas.

1. Atėjusiam į aukštąją mokyklą jaunuoliui arba jaunuolei prasideda naujas gyvenimas su naujais darbais, džiaugsmais ir net vargais. Įsirašius į studentų skaičių ir pergyvenus pirmus akademiškojo gyvenimo džiaugsmus, jaunam studentui kartais vargai labiau nujaučiami, negu patys darbai, Toji vertybė, kuria yra akademiškoji laisvė, kartais apvilia jauną studentą, statydama ji į visai neapribotą stovį. Aukštesniojoje mokykloje jo gyvenimas buvo aiškiai sutvarkytas; jis tiksliai žinojo, kas yra darytina bei siektina; viena diena buvo panaši į kitą, o dabar pats nežinai, ką turi daryti, kaip — apsispręsti, kaip — priè darbo prieiti. Tuo tarpu studijų laisvė verčia rinktis tą ar kitą mokslo rūšį savo pašaukimui, kuris dar nėra gal aiškiai numatytas; laikas reikalauja tuoj susistatyti atatinkamą klausomųjų paskaitų tvarkaraštį; neju- čiomis ateina pratybos, kur reik taip ar šiaip pasireikšti darbu iš dėstomųjų dalykų, kurie iš pradžios dažnai net ne visai supran- tami tiek savo terminologija, tiek Ir savo turiniu. Jei dar prie to visko prisideda rūpesnis, kur apsigyventi, kaip užsidirbti duo. nos kąsnį, — tai ne vienas iš jaunų studentų ima tyliai gailėtis ramių gimnazijos laikų ir įprastos patogios gyvenimo eigos,

Iš tikrųjų, visi šitie vargai teturi vien pereinamojo pobūdžio pagal patarlę: pradžia darbą gaišina. Apsipratus su naujais drau- gais ir gyvenimo aplinkybėmis, palengvėl imama orientuotis ir rimtesniuose dalykuose; apsisprendžiama savo pašaukimo ir stu- dijų klausimuose; įsitraukiama į akademinio darbo tvarką ir stu- dijuojama su mažesniu ar didesniu sėkmingumu. Faktinai net pasirodo, kad labai reti yra atsitikimai, kad jaunuolis arba jau- nuolė bailiai pabėga iš akademiškojo gyvenimo bei darbo, ne- pergalėję pirmųjų jų sunkenybių.

Tačiau negalima neigti, kad akademiniame darbe esti rimtų sunkenybių, ir kad todel pati aukštoji mokykla, norėdama pe-

dagogiškai pasielgti, privalo palengvinti akademinio darbo sun-

MB

kenybes, jei ne visas, tai bent tas, kurios yra angštai surištos su pačia akademinio darbo esme. Ten, kur šito nedaroma, akade- miniame studentų darbe jaučiamas tam tikras trūkumas, kuris nebent pripuolamai pačių studentų ilgainiui yra pašalinamas, Juk yra visa eilė labai rimtų klausimų, liečiančių pačią akademinio darbo esmę, kurie nėra tyrinėjami kursuose, įeinančiuose į at- skirų fakultetų specialybes. Tokiais pav. klausimais yra: kaip pri- valu susidaryti paskaitų tvarka ir jos klausyti? kaip dera paskai- tos apdirbti? kaip išpuola dirbti pratybų darbas? kaip tenka nau- dotis mokslo literatura? kokiu būdu reik ruoštis prie mokslinio darbo? ir tt. ir tt. Pasirodo, kad šitie ir panašūs klausimai tiek yra rimti, ir jų išsprendimai tiek yra svarbūs akademinio darbo sėkmingumui, kad negalima kitaip pavadinti kaip apsileidimu at- sitikimą, jei aukštoji mokykla nepadeda savo studeniams šituos klausimus kuo anksčiausiai išspręsti ne tik teorijoje, bet ir prak-

tikoje. Išpuola vis delto konstatuoti, kad žymi dalis aukštųjų Euro-

pos mokyklų šituo reikalu iki šiolei nedaro nieko tokio, kas jį galėtų patenkinti, Todel manau, kad mūsų Teologijos Filosofijos Fakultetui priklauso garbė už tai, kad kalbamas reikalas iš pat pradžios stengtasi patenkinti įvedimu specialaus dalyko, kuris yra pavadintas bendrąja mokslinio darbo metodika,

Vieną kaitą toks dalykas yra įvestas į mūsų filosofijos skyrių, privalu jis įvertinti mokslo atžvilgiu, nustatant jo sąvoką, tikslą, suskirstymą ir k. d. Pirmi klausimai, kurie čia gali kilti, bus, ar vadinamoji mokslinio darbo metodika yra mokslas tikra to žo- džio prasme? ir, jei taip, tai prie kokios mokslų grupės ji pra- vers priglausti? — Pasirodo tačiau, kad atsakymas į šituos klausimus yra tiek pat sunkus, kiek yra lengvas konstatavimas reikalo, iš- šaukusio patį dalyką į gyvenimą. Tai atsitinka todel, kad dalykas, pas mus pavadintas bendrąja mokslinio darbo metodika, faktinai tėra dar formacijos stovyje ir todel įvairiai yra suprantamas ir va- dinamas tų žmonių, kurie juoju rūpinasi. Kad taip iš tikro yra, paaiškės iš apžvalgos tos literatūros, kuria patariama susidomėtį del kalbamojo dalyko reikšmės,

Pagrindinis veikalas, kurio pažinimą laikau privalomu visiems klausytojams, norintiems įsigyti moksliško susipratimo akademi- niame darbe, yra: Dr, Leopold Fonck S. J, Wissenschattli- ches Arbeiten (Beiträge zur Methodik und Praxis des akademischen Studiums).

B

Kaip matyti iš veikalo įvardymo, Fonckas į jo pagrindą de- da, kaip objektą, mokslinio darbo dirbimą, ir sykiu paaiškina ty- rinėjamąjį savo dalyką antru padedamuoju pavadinimu: „Įnašai į akademinių studijų metodiką bei praktiką“, Iš to matyti, kad dalykas, kuris yra nagrinėjamas Foncko veikale iš tikrųjų yra akademinių studijų metodika, Kokie klausimai įeina į šitą akade- minių studijų metodiką, darosi aišku iš pačio veikalo turinio. Pirma jo dalis pavadinta: Mokslinio darbo mokykla, Čia labiausiai yra nagrinėjamas darbas seminarinėse pratybose ir jo paprastos lytys, kokiomis yra, pav., pranešimas, recenzija, populiarizacija, moks- linis klausimo apdirbimas. Antroji Foncko veikalo dalis pava- dinta: Mokslinio darbo metodas. Čia jau atsižvelgiama į moks- liškos disertacijos, arba šiaip jau moksliško veikalo, rašymą me- todingu būdu, ir todel paeiliui atsižvelgiama į tokius klausimus, kaip temos pasirinkimas, medžiagos rinkimas, medžiagos apdir- bimas, medžiagos išdėstymas įr veikalo išleidimas. Iš tikrųjų, kaip parodo veikalo turinys, Fonckas pereina nuo akademinių studijų prie mokslinio darbo metodikos, kuri, aišku savaime, turi prak- tinės reikšmės mokslo darbui. Apie Foncko paaiškinamąjį pava- d nimą galima būtų pasakyti, kad jis be reikalo stato praktikos žodį šalia metodikos, kadangi akademinio darbo praktika pati- riama ne knygoje, bet pratybose. Tuo tarpu, savaime aišku, aka- deminių studijų, arba mokslinio darbo, metodika turi praktinės reikšmės šitoms pratyboms.

Rimtas Foncko veikalas išverstas jau į įvairias svetimas kal- bas. Tarp kitko lenkiškas jo vertimas pavadintas šitaip: „Praca naukowa. Przyczynek do metodyki studyów uniwersyteckich“. Pažymėtina yra čia tal, kad vertime pats dalykas jau pavadintas trampiau: universitetiškųjų studijų metodika.

Antras veikalas, liečiąs mūsų dalyką ir turįs nemažos vertės, yra: Dr. F.E.Otto Schultze, Systematische und kriti- sche Selbständigkeit als Ziel von Studium und Unterricht (Sistemingas bei kritingas savarankiškumas, kai- po studijų ir mokymo tikslas).

Otto Schultze stato sau uždavinį nustatyti mokslinio darbo bei mokymo tikslą ir nurodyti kelią, kuriuo dera eiti į šitą tikslą. „Sąmoningas supratimas to, kas yra mokslinis darbas, sako jisai, yra reikalingas kiekvienam, kas pretenduoja prie lavinto žmogaus vardo“ (III p.). Otto Schultze’s veikalas susideda iš trijų dalių, iš

-7—

"kurių pirmojoje kalbama aple auklėjamąjį akademiškojo lavinimo tikslą, apie akademinio mokymo, tarp kitko, paskaitų santykia- vimą su šituo tikslu, apie svarbiausiąsias formalines pratybas; „antrojoje dalyje — apie mokslinio darbo, studijų ir akademinio mokymo pavyzdžius; pagaliau, trečiojoje dalyje —apie aukštosios mokyklos dėstytojo uždavinių priklausomybę nuo vietinių jo darbo aplinkybių. Iš turinio jau matyti, kad Otto Schultze's vei- kalas skiriamas tiek studentams, kiek ir patiems aukštosios mo- kyklos dėstytojams, taip tik, kad pirmiesiems daugiau tinka pir- moji knygos pusė, o antriesiems—antroji.

Šitokis Otto Schultze's veikalo dvilypumas yra labai reikš- -mingas pedagoginiu atžvilgiu, Jis duoda nujausti, kad, kalbant apie akademinių studijų metodiką, labai arti prieinama prie pe- dagogikos mokslo, taip net, kad gali kilti klausimas, ar kartais akademinių studijų arba net mokslinio darbo metodika nėra pedagoginis dalykas, turįs reikalo su aukščiausiu pedagoginio veikimo laipsniu, Sito klausimo atžvilgiu yra labai įdomus ire- «čias patartinas dėmesiui veikalas:

Dr. Hans Schmidkunz, Ein leitung in dieakade- mische Pädagogik (Akademinės pedagogikos įvada).

Schmidkunz su (įsitikrinimu laikosi pažiūros, kad ne tik „gali, bet ir privalo būti akademinės pedagogikos, t. y. mokslo „apie tai, kaip aukštųjų mokyklų jaunimas turi būti metodingai "vedamas trumpiausiu keliu prie tikslų, kurių statosi šitos mokyk- Jos. Dar labai nesenai nebuvo jokių kalbų apie akademinę peda- „gogiką. Atsižvelgiant į tai, kad studento padėtis aukštojoje mo- kykloje yra kitokia, kaip mokinio gimnazijoje; kad jam, kaipo bent minimaliai subrendusiam žmogui, paliekama akademiškojo apsisprendimo laisvė, ir kad jis ne mokosi, bet studijuoja, laisvai Ieškodamas tiesos, — buvo manyta ilgą laiką, kad kalbėti apie aka. deminę pedagogiką yra nereikalingas dalykas, Tuo tarpu iš kitos pusės visuomet laikyta teisingu pasakymas, kad aukštoji mokykla yra ne tik mokslo, bet ir mokymo (žinoma, aukštesne šito žodžio prasme) įstaiga. Buvo irgi visuomet suprantama, kad aukštosios mokyklos dėstytojai Ir pratybų vedėjai vis delto turl ir privalo turėti vadovaujamos rolės. Juk aukščiausias aukštosios mokyklos idealas ir yra ruošti jaunoji karta mokslo darbui, kuriant jos „akyse patį mokslą. Nejaugi šitokiame santykyje tarp mokslininko kūrėjo ir besiruošiančio mokslininko nesama pedagoginės, arba „ūgdomosios įtakos? O jei esama, tai yra irgi reikalo, kad Šita

=

įtaka būtų suimta į pedagoginį mokslą apskritai, ir kad būtų nustatytas metodas, kuris leistų šitai įtakai kuo sėkmingiausiai pasireikšti. Be to, jei šitokis reikalas pasireiškia tobuliausiame aukštosios mokslo įstaigos tipe, kuris senovėje buvo pavadintas. akademijos vardu, tai tas pats reikalas dar labiau jaučiamas pa- prastose aukštosiose mokyklose, kurios dažniausiai nepajėgia atsiekti savo gryno akademinio tipo. Tokiu būdu akademinė pe-- dagogika ir metodika pasirodo neišvengiamos aukštųjų mokyklų gyvenime, atsižvelgiant į normalų mokslinį santykiavimą tarp- profesoriaus ir studentų. Bet čia kaip tik yra svarbus dalykas. tinkamai suprasti šitas santykiavimas,

Kai man tenka kalbėti apie pedagoginę, arba ūgdomąją moky- tojų rolę vidurinėse ir aukštesniosiose mokyklose, laikau reika- linga primygtinai pabrėžti bendrą atbalgiamąjį mokytojų užda- vinį, kuriuo yra vesti auklėtinį mokinį nuo auklėjimo prle auk- lėjimosi, nuo lavinimo — prie lavinimosi. Bent minimaliai su-- brendęs žmogus ir yra tasai, kuris sugeba pats toliau auklėtis bei lavintis. Bet tai toli gražu nereiškia, kad bent minimaliai subrendęs žmogus yra laisvas nuo reikalo ir net tiesioginės prie- volės toliau auklėtis ir toliau lavintis, nes šita prievolė nesibai-- gia, galima sakyti, niekuomet žmogaus gyvenime ir nustoja savo reikšmės nebent mirties patale,

Jeigu toks minimaliai subrendęs žmogus, perėjęs į savaran- kiškojo auklėjimosi bei lavinimosi perijodą, arba tarpsnį, ateina. į aukštąją mokyklą, jo prievolė auklėtis bei lavinantis pasidaro: jo profesinio pasiruošimo prievolė ir todel privalo būti sistemingai bei metodingai vykdoma akademiniame gyvenime ir darbe. Profesinis lavinimasis akademiniame gyvenime ir yra tai, kas. yra vadinama akademinėmis studijomis. Kaip tik todel, kad stu- dentas ne mokosi, bet studijuoja, jis skiriasi nuo mokinio ne tik savo darbu, bet ir savo vardu. Tuo tarpu akademinės studijos tuo skiriasi nuo visai nepriklausomo savarankiškojo lavinimosi, kad jos yra įstatytos į akademinio gyvenimo ribas ir yra vadovaujamos mo- komojo aukštosios mokyklos personalo. Už aukštosios mokyklos ribų kartais galima atsiekti savo savarankiškuoju darbu beveik to pačio rezultato, ką ir aukštojoje mokykloje, bet visuomet reikės konsta.. tuoti, kad šitas rezultatas buvo atsiektas ilgesniu keliu ir neduoda laidų, kad kritingas metodingumas jame pakankamai išlaikytas, Aukštojoje mokykloje studentas, nors ir nėra mokomas paprasta šito žodžio prasme, vis delto jis yra padedamas ir vadovaujamas

S

savarankiškajame savo lavinimesi, t y. akademinėse savo studijose: Kad šita pagalba ir vadovavimas būtų kuo sėkmingiausiu, arba kad akademinių studijų eiga kuo trumpiausiu "keliu privestų prie mokslinio sąmoningumo, kritingumo, sistemingumo ir metodin- gumo, reikalinga yra mokomajam aukštosios mokyklos personalui akademinė pedagogika, apie kurią kalba H. Schmidkunz,

Jei Otto Schultze pirmąją savo veikalo dalį skiria labiau studentams, o antrąją — aukštosios mokyklos personalui, tai Schmidkunz visą savo knygą labiausiai skiria šitam pastarajam. Jo „Akademinės pedagogikos įvada“ nagrinėja labiausiai akade- minės pedagogikos savybes ir jos reiškimosi lytis. Tokiu būdu . iš vienos pusės stovi studentų reikalas įsigyti kuo greičiausiai savarankiškuoju lavinimusi per akademines studijas metodingumo. moksliniame darbe; o iš antros pusės stovi mokomojo aukštosios mokyklos personalo reikalas įsigyti pedagoginio sugebėjimo kuo sėkmingiausiai vadovauti akademinėms studentų studijoms. Yra aišku, kad šitiems dviem reikalams negali lygiai gerai atsakyti vienas ir tas pats dalykas, nors tarp akademinių studijų metodikos ir akademinės pedagogikos yra nemaža susidūrimo taškų.

Iš to, kas sakyta, galėjo paaiškėti, kad akademinė peda- gogika priklauso prie plačiai suprasto pedagogikos mokslo. Užtat nėra dar paaiškėję, kaip galutinai pavadinti ir kur priskirti akademinių studijų metodika. Skiriama studijuojantiems žmonėm: mokslinio lavinimosi reikalais, ji negali būti priskiriama prie pedagogikos, kadangi pedagogika, trumpai tariant, yra ūgdymo, bet ne ūgdymosi mokslas. Iš kitos pusės akademinių studijų metodika turi ne tiek teorinės, kiek praktinės reikšmės. Jei moksli- nio darbo metodika turėtų grynai teorinės reikšmės, ji turėtų būti priskirta prie bendrosios metodologijos, kuri sudaro antrąją logikos pusę, kur yra tyrinėjami mokslingosios sistematizacijos principai bei taisyklės. Tuo tarpu akademiniu studijų, arba mokslinio darbo, metodika tarnauja labiausiai praktiniam, arba techniniam, metodingumui moksliniame darbe. Logikos metodolo- gija tyrinėja tai, kokiu keliu galima tikriausiai atsiekti tiesa; tuo tarpu mokslinio darbo metodika tyrinėja, kokiu būdu galime sėkmingiausiai dirbti moksiò 6 b29 techninės jo organizacijo: . atžvilgiu. i

Šituo pastaruoju atžvilgiu įdomus yra nedidelis velk?'os, parašytas prancūziškai ir patartinas ketvirtoje vietoje;

— 10

Dr. P, Chavigny, Organisation du travail Intel- Iectuel (Intelektualinio darbo organizacija) Savo įžangoje 'Chavigny nusiskundžia, kad beveik niekur nėra dėstoma apie protinio darbo metodus, arba apie praktinę bet kurios protinės kūrybos techniką. Pažymėdamas, kad šitai spragai užpildyti išsivysto nauja doktrina, arba formuojasi naujas mokslas, jis pataria jį pavadinti bendrosios propedeutikos vardu, kas reikštų paruošiamąjį aiškinimą apie techninį protinio darbo metodą. Čia aiškėja dar kartą pagrindinis skirtumas tarp logikos metodologijos ir mokslinio darbo metodikos: pirmajai rūpi teoriniai mokslinio «darbo metodai, tuo tarpu kad antrajai rūpi techniniai mokslinio darbo metodai.

Chavigny teisingai pastebi, kad mūsų laikais techniniai darbo metodai išsivysto iki mokslinės teorijos laipsnio ne tik mokslinio darbo srityje, bet ir įvairiose praktinio gyvenimo srityse. Ypa- tingai aktualus yra dabar klausimas apie mokslinės fabrikų ir „dirbtuvių organizacijos principus, sąryšyje su ta darbo industri- alizacija, kuri taip toli nužengė paskutiniais laikais. Tą pat, žinoma, galima būtų pridėti apie visuomeninį veikimą, apie veikimą per visuomenines organizacijas ir privatines draugijas. Tik tas tesu- „geba sąmoningai veikti, kas žino darbo metodą. „Turėti metodas, sako Chavigny, visuomet reiškia tam tikra energijos ekonomiją, tam tikrą laiko ekonomiją, apskritai, ekonomiją tikra to žodžio prasme, nes ji taip ar šlaip visuomet pasireiškia pinigų ekonomija“ (21 p.). — Vis delto pats Chavigny'jo veikalėlis, palygintas su Foncko veikalu, yra labai neturtingas, nors ir turl savyje visą ilẹ įdomių pastabų.

Iš senesnių veikalų bus ne pro šalį pažymėjus veikalą:

Di. J. E. Erdmann, Vorlesungen über akade- misches Leben und Studium (Paskaitos apie akade- minį gyvenimą ir studijas). Šitas Erdmano veikalas susideda iš trijų dalių, iš kurių pirmoje dalyje nagrinėjimas klausimas, kas studijuoja, antroje dalyje—klausimas, kas studijuojama, ir trečioje dalyje — klausimas, kam studijuojama. Veikalas yra įdomus ta

prasme, kad jame gaua plačiai yra kalbama apie studentą, kaipo akademinių studijų ir akademinio gyvenimo subjektą. Vis delte šitas veikalas yra jau kiek pasenęs.

Iš kitų veikalų, turinčių seikalo su akademinėmis studijomis, dera dar pažymėti dvi knygos, kurios ne tiek aisižvelgia į mokslį-

—11—

nio darbo, techniką, kiek į dorines jo aplinkybes. Šitiedvi knygos yra:

A.-D. Sertillanges, Lavie intellectuelle. Son esprit, Ses conditions. Ses métho des (Intelektualinis gyvenimas: jo dvasia, sąlygos, metodai), ir

J. B. Krier, Das Studium und die Privatlektüre {Studijos ir privatinė skaityba). Sertillanges'o veikalas buvo verstas ir spausdintas „A/eityje“.—Kriero veikalas yra vertingesnis antrąja savo dalimi, kur yra kalbama apie knygų skaitymą.

Šalia mokslinio darbo ir net sąryšyje su juoju visai pravartu rūpintis dar trimis dalykais, kuriais yra menas skaityti, menas rašyti ir menas kalbėti. Nesigilindamas į šituos dalykus, tepa- minėsiu vien kelis veikalus, kurie, kaip ir kiti nurodomieji veikalai, toli gražu neišsemia liečiančios kalbamus dalykus literatūros:

Emile Faguet, L'art de lire,

Gustave Lanson, Conseils sur lart décrire,

Abel Hermant, L'Art décrire.

Georges Bert. L'Art de dire.

Willibrord Bessler O. S. B,Der junge Redner,

Baigus trumpą bibliografinę dalyko apžvalgą su pastabomis apie jo įvairius aptarimus, tenka vis delto galutinai nusistatyti apie tikslią jo aptartį. Taip ar šiaip, kalbamas dalykas yra aka- deminių studijų arba moksKaio darbo metodika. Iš dviejų vardų: „akademinės studijos ar mokslinis darbas, pastarasis yra labiau pageidaujamas, kadangi leidžia naudotis šituo dalyku ne tik „studentams, bet ir šiaipjau laisvai studijuojantiems žmonėms. Iš „dviejų vardų: metodika ar propedeutika, pirmasis yra labiau pageidaujamas, kadangi jis nurodo tai, kas moksliniame darbe yra svarbiausias dalykas, t. y. metodas. Užtat su Chavigny galima sutikti, kad kalbamoji metodika yra bendra, t. y. taikoma visiems mokslams apskritai, nes gali būti dar specialiosios mokslinio darbo metodikos, taikomos vienam kuriam mokslui, pav., medi- | cinal, gamtai. Panašiai logika patiekia bendrosios metodologijos, tuo tarpu, kad kiekvienas atskiras mokslas gali dar turėti specia- osios metodologijos. Del visų šitų priežasčių pavadinimas „ben“ „droji mokslinio darbo metodika“ man rodosi visai pateisinamas.

Suvedant krūvon visa tai, kas buvo pasakyta apie bendrąją mokslinio darbo metodiką, galima suteikti jai šitokia aptartis:

Bendroji mokslinio darbo metodika yra disciplina, paliekianti „studijuojantiems žmonėms techninio metodo, kad jie su jo pagalba

i oje

galėtų moksliniame darbe atsiekti trumpiausiu keliu kuo didžiausio sėkmingumo.

Ar šita disciplina yra jau nūdien mokslu griežta to žodžio prasme, galima dar teisėtai abejoti. Bet taip ar šiaip yra neabejo- tina, kad ji yra naudinga ir net būtinai reikalinga mokslo darbui iz šiaipjau mokslinei kultūrai. Ogi šito pakanka, kad kalbamas. dalykas rastų vietos aukštosios mokyklos sienose, ypač pas mus, Lietuvoje, kur mokslinės tradicijos yra dar labai silpnos, ir kur mokslinė kultūra turi būti todel skatinama visomis galimomis „priemonėmis,

2. Pagaliau, baigdamas įvedamąsias pastabas apie bendrąją. mokslinio darbo metodiką, turiu dar nusakyti jos suskirstymą, pagal kurį teks jinai planingai dėstyti. — Kadangi, taip ar šiaip, bendroji mokslinio darbo metodika yra visų pirma taikoma aka- deminiams darbams, tai, savaime aišku, šitokiose aplinkybėse bus. tikslingiausia eiti nuo akademinių studijų prie kuriamojo moksli- nio darbo,

Pirmojoje bendrosios mokslinio darbo metodikos dalyje reikėtų kalbėti apie mokslinio darbo darbininką apskritai. Tokiu darbi- ninku yra, aišku, mokslininkas. Čia būtų tokių klausimų, kaip:. kas yra mokslininkas, kokiomis ypatybėmis, arba kokiais nusitei- kimais jis privalo pasižymėti, kokias gyvenimo bei darbo aplin- kybes jis turi susidaryti, kad mokslinė jo kūryba būtų kuo vaisin- giausia, ir tt. Statyti taip plačiai klausimas mūsų reikalui yra ne visai tikslinga, ir todel pakaks, jei pirmojoje bendrosios mokslinio darbo metodikos dalyje tekalbėsiu vien apie akademinių studijų darbininką, t. y. apie studentą.

Antrojoje bendrosios metodikos dalyje išpuola kalbėti aple išvidinį mokslinio darbo tikslą. Tokiu tikslu yra visų pirma pilnas mokslinis pačio moksliniūko susipratimas, jo savarankiškumas, kuriamoji iniciatyva, žodžiu tariant, mokslinis jo subrendimas, Siaurinant mūsų reikalui antrosios dalies dalyką, teks kalbėti apie moksliškąjį studento sųbrendimą, kaip apie akademinių studijų tikslą.

Trečiojoje bendrosios metodikos dalyje tenka kalbėti apie: mokslinio darbo priemones bei šaltinius. Atsižvelgiant į studento padėtį, mokslinio darbo priemonėmis bus, pav., paskaitų klausymas, knygų skaitymas, arba lektūra, t. y. skaityba, pratybos Ir tt; ogi šaltiniais bus knygynas, užrašai, surinkta 1 sutvarkyta moksle medžiaga ir tt,

2. 3

Ketvirtoje bendrosios metodikos dalyje turėsiu kalbėti apie mokslinio darbo rūšis. Paruošiamajame savo tarpsnyje per aka- demines pratybas mokslinis darbas visų pirma gali reikštis žodžiu. Taip per pratybas įvyksta diskusijos, gali būti net suorganizuotas mokslinis disputas, gali būti interpretuojamas, arba aiškinamas, tekstas, gali būti bendromis pajėgomis tyrinėjamas koks nors mokslo klausimas ir tt. Tolimesniame savo tarpsnyje mokslinis darbas gali pasireikšti raštu tokiomis rūšimis, kokiomis yra san- trauka, recenzija, populiarizacija, referatas ir tt.

Visos šitokios paruošiamosios mokslinio darbo rūšys taktinai veda prie to rimto mokslinio darbo, kuriuo yra savarankiškas ku- riamasis mokslinis tyrinėjimas, Todel penktoje ir paskutinėje ben- drosios metodikos dalyje kalbama apie tokio savarankiškojo ku- riamojo mokslinio tyrinėjimo išdavą, kuria yra mokslo veikalo rašymas. Faktinai mokslo veikalo kūrimas yra objektyvinis mok- slinio darbo tikslas. Jei antrojoje metodikos dalyje kalbama apie subjektyvinį mokslinio darbo tikslą, kuriuo yra mokslininkui išvi- dinis subrendimas, tai čia jau kalbama apie šito subrendimo vai- sių realizaciją. Mūsų akademiniame gyvenime tokia realizacija įvyksta tada, kai aspirantai į mokslo laipsnius rašo savo darbus, vadinamus disertacijomis. Tai yra paskutinis akademinių studijų laipsnis, ir todel paskutinėje metodikos dalyje bus tik tiek atsi- žvelgta į mokslo veikalų rašymą, kiek reikalinga yra suteikti ben- drų nurodymų disertacijai parašyti.

Taigi penkios pagrindinės mokslinio darbo metodikos dalys bus šitaip pavadintos:

I. Studentas, kaip akademinių studijų dar- bininkas, į

II. Mokšliškašis subrendimas, kaip akade- minių studijų tikslas,

II. Mokslinio darbo priemonės bei šaltiniai,

IV. Mokslinio darbo rūšys,

V. Mokslo veikalo rašymas,

Pradedantiems akademines studijas klausytojams daugiausia svarbos turi III ir IV skyriai, nes juose kalbama apie dalykus, kurie gali ir privalo būti taikomi šitose studijose jau einant mok- slą universitete. Pir muodu skyriu turi labiausia principialios reik- šmės ir tik iš tolo santykiuoja su mokslinio darbo technika, Todel

DEVR

jiedviem neteks daug skirti laiko. Paskutinis, t. y. V skyrius, turi reikšmės tiems, kurie ruošiasi dirbti mokslo kuriamąjį darbą. Akademinių studijų pradžioje apie tai irgi neteks plačiai kalbėti, nes šito darbo ypatybės visose jo smulkmenose turi faktinai reikš- mės tik doktorantams, kurie patys jau pajėgia pasiteirauti šituo reikalu apie smulkmenas. Todel apie mokslo veikalo rašymą su- teiksiu gale kuo bendriausių nurodymų.

I. Studentas, kaipo akademinių studijų darbininkas.

1. Studento sąvoka. — 2. Akademinės studento savybės, — 3, studento gyvenimo tvarka.

1. Pirmajame bendrosios mokslinio darbo metodikos sky-- riuje, kur turi būti kalbama apie akademinių studijų darbininką, t. y. apie studentą, žinoma, ir studentę, reik išsiaiškinti bent trys. pagrindiniai klausimai: 1. kas yra studentas, 2. kokios yra aka- deminės studento savybės ir 3. kokia privalo būti jo gyvenimo. tvarka. Taigi visų pirma, kas yra studentas?

Kiekvienas aukštosios mokyklos klausytojas iš savo, kartais. kartaus, patyrimo žino, kas yra būti studentu. Bet, žinoma, čia klausimas statomas ne ta prasme, kuo kartais tenka būti studentui, bet, — kuo jis privalo būti iš savo esmės. Kitaip tariant, klau- simas yra statomas normatyvinės pedagogikos šviesoje. Ir štai, pedagoginiu atžvilgiu klausimas nėra taip paprastas, kaip gali rodytis pirmu pažvelgimu. O tuo tarpu gerai jis išspręsti reiškia studentui gerai suprasti savo akademinius tikslus, uždavinius ir pareigas. Taigi, klausimas, kas yra studentas, išsprendžiamas są- tyšyje su klausimu, kokia yra studento padėtis pedagoginių atžvilgiu,

Savaime aišku, kad studentas pedagoglniu atžvilgiu negali būti laikomas visai pasiruošusiu prie gyvenimo ir profesijos žmo- gumi: jis kaip tik todel studijuoja, kad jam reik pasiruošti galu- tinai prie gyvenimo ir, tarp kitko, prie savo parinktosios profesijos. Todel jo negalima siatyti gretimais su visai pasiruošusiu prie gyvenimo bei veikimo specialistu. Bet iš kitos pusės jo nega- lima statyti greta su mokiniu, kuris nėra gavęs brandos liudymo. Brandos liudymas, kaip jau buvo pažymėta, liudija ne apie pilną visais atžvilgiais subrendimą, bet tik konstatuoja jaunuolio gyve- nime tą momentą, kai jis tampa žmogumi, kuris sugeba pats

—15—

auklėtis bei lavintis. Tai reiškia, kad sulig tuo, kaip jaunuolis pereina iš aukštesniosios mokyklos į aukštąją, jis paliuosuojamas nuo prievolės mokytis svetimoje priežiūroje, bet užtat jam susi- daro prievolės laisvai studijuoti pagal savarankiškojo veiklumo principą. — Laisvas pasiruošimas prie savo asmeninio pašaukimo gyvenime šavarankiškuoju auklėjimusi bei lavinimusi ir yra viena pagrindinė studento žymė,

Antra pagrindinė jo žymė yra tai, kad šitas pasiruošimas prie savo asmeninio pašaukimo gyvenime įvyksta visų pirma ir labiausiai per akademines studijas. Šitose akademinėse studi- jose studentas randa pakankamai progos auklėtis bei lavintis, nebūdamas iš prievolės auklėjamas bei lavinamas taip, kaip tai daroma aukštesniojoje mokykloje.

Dvi studento žymės parodo, kad jis stovi tarp paaugėlio ir visai suaugusio vyro, ir kad savo darbu jis stovi tarp mokinio ir moksliškai pasiruošusio specialisto. Paaugėlis mokosi; jaunuolis studijuoja; moksliškai pasiruošęs vyras kuria mokslą arba kitus moko. Pirmasis yra mokinys; antrasis yra studentas; trečiasis yra savo pašaukimo, arba profesijos, specialistas, tarp kitko, mo- kytojas, dėstytojas, akademikas.

Sąryšyje su šita tarputine studento padėtimi prof. Erdmanas davė savo veikale „Vorlesungen über akademisches Leben und Studium“ įdomią studento charakteristiką, atremtą dargi į termino „Stužentas“ etimologinę analizę. „Studentas, sako jisai,“ nebe- gauna jau pamokų iš kitų, bet ir kitiems jis jų dar neduoda, tačiau jis sykiu prisiima Ir duodasi pamokymų, pats besimokyda- mas. Taip pat jis stato uždavinių, tačiau ne kitiems, bet pats sau; jam uždavinių mokytojas jau nebestato, pašaukimas dar ne- stato. Jo veikimas pasižymi tuo, kad jis stovi tarp mokymosi Ir žinojimo, pratinimos! ir sugebėjimo: tai yra mokymasis žinoti, pratinimasis meniškam sugebėjimui įsigyti. Jis bando savo jėgas ir šitas savęs bandymas yra ne kas kita, kaip tai, ką mes vadi- name žodžiu „studijuoti“. Nei mokinys, nei mokslininkas ne- studijuoja: jiedu dirba, nes prievolė juodu stumia, nes pirmasis turi, o antrasis privalo. Prie studijavimo priklauso pamėgimas pagal savo nuožiūrą; studium reiškia išskirlamąjį pamėgimą (pa- kanka prisiminti posakis: sine ira ei studio); studijuoti reiškia tad: norėti, pagal savo nuožiūrą rinktis... Tarputinis nepriklau- somybės stovis, kuris praktinėje srityje pasireiškia pasirinkimu, o teorinėje srityje klausimo statymu, yra čia normalus dalykas,

i r

tuo tarpu kad jis neranda vietos nei pas-mokinj, nei pas žinantį, Studijuoti tereiškia vien visai nepriklausomai nuo kitų, pagal savo nuožiūrą arba pamėgimą, stengtis. Todel nelaisvas studi- javimas turi savyje išvidinio prieštaravimo, kaip tada,, kai ne- laisvė reiškiasi prievarta, taip ir tada, kai ji reiškiasi baime. Stu- dijuoti reiškia turėti norą; studijuoti be savo noro yra tad me- dinė geležis“ (47-48 p.). Erdmano supratimu, studentas ir yra šitaip 'studijuojąs jaunuolis.

Kaip jaunuolis, t. y. bent minimaliai subrendęs žmogus, jis turi dar ruoštis prie savo gyvenimo pašaukimo per pasirinkimą "tam tikros profesijos. Kaip studijuojąs asmuo, jis turi šitame "savo pasiruošime pasireikšti maksimaliniu savarankiškuoju veik- lumu, nes jis yra priėjęs tokį savo amžiaus laikotarpį, kai auklė- jimas turi pasikeisti auklėjimusi, lavinimas — lavinimusi, prie- varta—laisve, priežiūra— pasitikėjimu, mokymas—patarimu ir va- »dovavimu akademiniame darbe,

Susipratęs savo padėtyje studentas bus tas, kas turės aiškų šitų dviejų pagrindinių studento žymių supratimą. Ne studentu, "bet filisteriu yra tasai, kas neturi aiškios savo įaunumo sąmonės, {r ne studentu, bet mokiniu yra tasai, kas nestudijuoja, bet tik mokosi vien tiek, kiek yra reikalinga kvotimams išlaikyti ir diplo- -mui gauti. Štai kodel, normaliai imant dalyką, studentas, užsi- imąs politika, yra filisteris, per anksti pasenęs visuomeniniame darbe ir sustojęs vietoje, tuo tarpu, kai jam visai pritinka statytis, „politinių ir apskritai visuomeninių problemų, jos studijuoti ir spręsti platesniu akiračių kaip tik tam, kad būsimas jo veikimas būtų ne diletantiškuoju politikavimu, bet rimtu ir principingu "visuomeniniu darbu. — Iš kitos pusės studentas, negavęs aukštes- niojoj mokykloje pakankamo pasiruošimo, negali sėkmingai atsi- „dėti studijoms, kol jis bus papildęs savo išsilavinimo trūkumus. Kitaip ir universitete jis bus tuo pačiu mokiniu, kokiu jis buvo „aukštesniojoje mokykloje savo mokytojo priežiūroje ir globoje.

Priklausomybėje nuo studento padėties yra ir tas akademi- nis darbas, kuris jam tenka daryti. „Akademinio lavinimo svorio «centras, sako Schmidkunz, glūdi ne mokykloje, bet namie“ (48 p.), Šituo atžvilgiu visai kitaip atrodo darbas aukštesniojoje ir ypač vidurinėje mokykloje, kur mokymo svorio centras turi būti kaip «tik mokykloje. Todel visai teisingai yra to paties Schmidkunz'o „pasakyta, kad žemesnėje mokykloje didaktiniu meniškumu yra -sugebėjimas atbaigti svarbiausią mokymo bei mokymosi darbą

— 47 —

pačioje pamokoje, tuo tarpu kad aukštojoje mokykloje didaktinių meniškumu yra sugebėjimas atbaigti pagrindinį darbą šalia paskaitos,

Einant prie šito paskutinio tikslo išlaikoma nuosekli grada- cija: žemiausiame mokyklos laipsnyje stengiamasi maksimumas darbo atlikti mokykloje, kad mokinys neturėtų reikalo netikslin- gai dirbti darbo namie, kai jis nėra dar prie to prisiruošęs. Viduriniame mokyklos laipsnyje mokinys yra pratinamas dirbti darbą ne tik mokykloje, bet ir namie, kiek tai atatinka jo su- gebėjimui tikslingai dirbti savarankiškąjį darbą. Pagaliau aukš- čiausiame mokyklos laipsnyje studentas yra tik nuteikiamas per pa- skaitas ir kitus akademinius darbus tam, kad jis kuo geriausiai ir kuo tikslingiausiai galėtų dirbti darbą savo pastangomisir;savo iniciatyva, Todel labai klaidinga bus nuomonė, kad studentas sulig tuo, kaip jis yra išėjęs iš aukštesniosios mokyklos, yra tuo pačiu pasiliuosavęs nuo kasdieninio darbo knygyne arba namie. Pagrindinis skirtumas čia tėra vien tas, kad aukštesniojoje mokykloje naminis darbas yra auto- ritetingai nustatomas, tuo tarpu, kad aukštojoje mokykloje asme- ninis darbas šalia josios turi būti pačio studento laisvai reguliuo- jamas visais atžvilgiais. — Akademinė studento laisvė nėra nei- giamo pobūdžio: ji nėra laisvė nuo darbo, bet laisvė rinktis, tvarkytis ir vykdyti darbą pagal savo nuožiūrą ir pamėgtąją spe- <cialybę. Šita akademinė laisvė sudaro studentui prievolių ta prasme, kokia la noblesse oblige, t. y. kokia prasme kilnumas sudaro prievolių.

2, Einant dabar prie akademinių studento savybių, arba tų žymių, kurios būtinai plaukia iš studento sąvokos, reik pirmoje vietoje pastatyti kaip tik šita akademinė studento laisvė, kuri, kaip matėme, savaime jau plaukia iš studento aptarties ir net etimologinės pačio termino reikšmės. Tačiau, jei akademinė studento laisvė yra neabejotina studento savybė, tal užtat akade- minės laisvės supratimas ir jos realizavimas akademiniame gyve- nime gali sukelti daug abejonių smulkmenos,

Visų pirma ne pro šalį bus paakinus, kad akademinė laisvė turi ne vieną kurią prasmę, bet keletą, taip kad atsiranda reikalo, nenorint dalyko klaidingai suprasti, su visomis jos prasmėmis čia trumpai apsipažinti.

Visų pirma dera pastebėti, kad akademinės laisvės pradžia glūdi mokslo autonomingume. Kiekvienas mokslas siekia tiesos išvįdinėmis savo metodo priemonėmis Ir nepakenčia įsikišimo pašalinių veiksnių, kurie reikalautų pripažinti viena ir atmesti

= 13 52

kita. Jei kartais vieni mokslai susiliečia su kitais savo principais“ ar išvadomis, tai dar nereiškia, kad mokslo autonomingumas prideramoje jam ploimėje gali kada nors būti suvaržytas kokiais nors pašaliniais veiksniais.

Mokslo autonomingumas reikalauja visai nuosekliai mokslo kuriamųjų įstaigų autonomingumo, nes kitaip mokslas gali pasi- rodyti globoje ne tų žmonių, kurie kuria mokslą, bet tų žmonių, kurie turi kokio nors išrokavimo panaudoti mokslo išvadas ko- kiam nors pašaliniam tikslui, Iš čion, pav., eina universitetų auto- nomingumas, — Dera sykiu skirti universiteto ir fakultetų auto- nomingumas. Universitetas savo visumoj yra ne tiek mokslo įstaiga (sic!), kiek administratyvinė mokslo įstaigų organizacija. Universitetas, kaip visuma, turi visų pirma naudotis administra- iyvine nepriklausomybe, nes šita nepriklausomybė paskui laiduoja jau fakultetams autonomingumą mokslo atžvilgiu. Faktinai ir pasirodo, kad mokslo įstaigomis yra ne universitetas savo ad- ministratyvinėje visumoje, bet fakultetai savo mokomosiomis ka- tedromis. Taigi tik fakulteto autonomingumas yra jau tieslogi- niu būdu surištas su mokslo autonomingumu,

Einant nuosekliai dar toliau, turime pripažinti mokslinį au- tonomingumą atskirai mokslo katedrai, kadangi katedra, atatin- kanti vienai kuriai mokslo sričiai, yra taip ar šiaip kompeten- tinga vienutė šitoje savo srityje ir todel negali būti tvarkoma žmonių, kurie čia nėra specialistais. Katedros autonomingumas faktinai suvedamas prie aukštesniojo mokomojo personalo autono- mingumo savo dirbamoje srityje. Kiekvienas katedros tituliaras yra autonomingas ta prasme, kad jis, kaip aukščiausias šitoje srityje specialistas, negali būti varžomas pašaliniais veiksniais nei mokslo kūrimo, nei mokslo dėstymo būdo atžvilgiu,

Kalbėdamas apie akademines laisves, Schmidkunz visai tei- singai pastebi, kad „laisvė apskritai nereiškia niekuo nepama- tuotos nuožiūros, niekuo neribojamos nepriklausomybės, arba neigimo bet kurio būtinumo: ji tėra neigimas išviršinės prievar- tos ir yra tik išvidinio būtinumo stovis. Todel akademinė mokslo laisvė reiškia neigimą pašalinio mokslui būtinumo ir yra išvidi- nio mokslui būtinumo stovis“ (47 p.).

Kiekviena autonomingumo rūšis, kuri buvo iki šiolei pa- liesta, gali būti pavadinta akademine laisve. Tokių laisvių pri-- skaityta jau visa eilė: akademinė mokslo laisvė, akademinė mok- slo kuriamosios įstaigos laisvė, akademinė administratyvinės uni-

— 19 —

versiteto organizacijos laisvė, mokomoji fakuiteto laisvė, kuria- moji katedros laisvė, akademinė pačio mokslininko laisvė mok- slo bei mokymo atžvilgiu. — Pasirodo, kad akademinės laisvės tuo dar nėra išsemtos. Einant nuo dėstytojo prie studijuotojo, arba studento, patiriama dar mokymosi, arba studijavimo, laisvė, Kitaip tariant, akademinei dėstymo laisvei atatinka akademinė studijavimo laisvė.

Eidamas į aukštąją mokyklą, studentas turi laisvės pasirinkti tą ar kitą mokslo sritį, t. y. pasirinkti tą ar kitą fakultetą. Iš fakulteto mokslų studentas turi galimybės pasirinkti tuos iš jų, kurie labiausiai atatinka jo palinkimams ir. pamėgimams. Be- studijuodamas parinktiuosius mokslus jo paties nustatomoje tvar- koje, žinoma, tam tikrose ribose, studentas nėra verčiamas prisi- imti pasitikėjimu ta ar kita tiesa: nuo jo kaip tik laukiama, kad jis savo savarankiškosiose studijose turės pats apsispręsti, be- svarstydamas įvairius argumentus. Studentas ne mokomas, bet nurodomas, ne liepiamas, bet patariamas, ne lavinamas, bet pa- dedamas lavintis, studijuoli. Ir visa tai atatinka tam pagrindi- niam faktu, kad studentas, turįs jau brandos liudymą ir esąs todel bent minimaliai subrendęs, yra perėjęs į tą savo gyvenimo laikotarpį, kai jam auklėjimas yra pasikeitęs auklėjimusi, lavi- nimas — lavinimusi.

Čia gali kilti priekaištas, kad su šitomis teorinėmis akade- minėmis studento laisvėmis, visai nesutaria mokslo organizacija, pav., universiteto fakultetuose, kur dažnai nustatomi griežti tvar- karaščiai, reikalaujami darbai per pratybas, daromi tikrinamieji pakalbinimai ir egzaminai, vykdomos net tam tikros represijos, kai studentai neatsako minimaliniams fakulteto reikalavimams ir tt. Į tai dera atsakyti, kad praktiniame gyvenime jokia laisvė nėra nelygstama Ir neturinti jokių ribų. Todel ir studento vei- kimui ir elgimuisi akademiniame gyvenime irgi yra tam tikrų suvaržymų, kaip kad jų yra ir pačiam dėstytojui, nežiūrint ir šito pastarojo akademinės laisvės. Tačiau visi šitie suvaržymai dažniausiai liečia dalykus, kurie išeina iš tiksliai suprastos aka- deminės studento laisvės ploto. Būtent, šitie suvaržymai liečia arba išviršinę tvarką, be kurios negali tikslingai vykti joks orga- nizuotas gyvenimas; arba nereikalingą aikvojimą visuomenės turto, kai studentas, užimdamas vietą aukštojoje mokykloje, iš tikrųjų, nestudijuoja; arba konstatavimą padarytos moksle pažan- gos, kuris turi visuomeninės reikšmės atsižiūrint į specialistų

— 20 —

kvalifikacijas. Tik retkarčiais suvaržymai iš tikro yra nereikalingu akademinės studento laisvės apribojimu. Šitie suvaržymai tegali rasti laikino pateisinimo vien tada, kai jaunimas ateina į aukš- tąją mokyklą nepakankamai pasiruošęs prie savarankiškųjų studijų.

Prie akademinių studento laisvių priskaitoma dar akademinė studento gyvenimo laisvė. Žemesnių mokyklų mokiniai, būdami visuomet auklėjamojoje priežiūroje, nėra laisvi savo privatiniame gyvenime. Jiem nėra dar pripažintas sugebėjimas savarankiškai auklėtis visai nepriklausomai nuo suaugusių žmonių priežiūros, Kas kita su studentais. Pripažinus juos sugebančius savarankiš- kai auklėtis, atpuola reikalas kištis į jų privatinį gyvenimą ir

šitą gyvenimą varžyti priežiūros priemonėmis. Tai žinoma, toli gražu nereiškia, kad studentas yra visai paliuosuojamas nuo rei- kalo auklėtis ir ypač auklėtis sąryšyje su savo pašaukimu ir bū- simąja profesija, Šitas auklėjimasis visuomet yra suponuojamas, nors jis nėra aiškiai ir griežtai reikalaujamas kokiu nors privalomu būdu. Kiekviena profesija, jei žmogus tik nori eiti į ją su visu savo atsidėjimu, reikalauja nuo žmogaus ne tik tinkamo Išsilavi- nimo, bet ir tam tikro išsiauklėjimo; Ir apie tai pamiršti susipra- tusiam studentui niekados nevalia.

Vis delto, kaip akademinės studijos, taip Ir studento gyve- nimas nėra nevaržomas jokia prasme Ir jokiomis ribomis. Discip- linarinės aukštųjų mokyklų taisyklės paprastai numato jų organų įsikišimą į studentų gyvenimą, jei šitas gyvenimas įžeidžia aka- deminę drausmę, tvarką ar garbę. Savaime aišku, jog akademinė studento gyvenimo laisvė tegali rasti tik tiek vietos, kiek ji ne- įeina į prieštaravimą su pačia akademinio gyvenimo esme,

Taigi akademinė studento laisvė liečia ne tik studijų pasi- rinkimą, sutvarkymą ir apsisprendimą savarankiškuoju lavinimusi, bet ir gyvenimo tvarką, reikalingą savarankiškajam auklėjimuisi, Tik taip suprantamu lavinimusi bei auklėjimusi studentas turi pasiruošti prie savo parinktosios profesijos, atatinkančios jo pa- šaukimui,

Salia akademinės laisvės Schmidkunz numato dar dvi aka- demines studento savybes. Tai yra asmeninis atsldėjimas ir as- meninis specializavi masis. — Ką reiškia asmeninis atsidėjimas aka- deminėse studijose?

Žemesnių mokyklų mokiniai neturi laisvės rinktis tą ar kitą mokslą, bet privalo lygiai išeiti visą mokyklos programą. Stu- dentas, apsisprendęs pagal savo pašaukimą ir pasirinkęs mėgia-

„Žo

mąją mokslo sritį, nejaučia jau iš šalies uždedamos prievolės. Todel, jei mokinį daugiausia spyrė į darbą mokyklinė drausmės tai studentą spiria jau į darbą ne drausmė, bet pamėgimas stu- dijuojamojo dalyko. Pagrįstas pamėgimu studento laisvas sten- gimasis ir yra tasai asmeninis atsidėjimas, kuris sudaro antrąją jo žymę.

Žinoma, studentas gali studijuoti savo dalykus su atsidėji- mu del kitų pašalinių motyvų, pav., tenorėdamas gauti vien aukš- tosios mokyklos diplomą, arba kuo greičiausiai stoti į pelningą darbą. Tačiau idealinei studento esmei teatsako vien asmeninis ` atsidėjimas, sujungtas su pamėgimu ir pagrįstas pačio dalyko meile. Studentas, jokio mokslo tikrai nemylįs ir jokioms stu- dijoms tikrai neatsidėjęs, nėra studentas tikra to žodžio prasme; nes atsidėjimo stoka neleidžia įsigilinti į mokslo dalykus, įeiti į jų kursą, nuodugniai juos suprasti ir paskui sugebėti juos pavar- toti savo profesijos reikalams. Nemylįs jokio mokslo studentas nemylės ateityje ir jokios profesijos, negalės todel įsigilinti į jo- kį darbą ir pasidaryti geru ir tikrai naudingu specialistu. Asme- ninis atsidėjimas ir yra tasai stiprus akstinas, kuris turi padėti studentui atsiekti ne tik jo akademinių studijų, bet ir būsimosios profesijos tikslus.

Iš čion matyti, kad su asmeniniu atsidėjimu yra labai artl- mai surišta trečioji akademinė studento žymė, būtent: asmeninis specializavimasis. Studentui ne veltui suteikiama akademinė lais- vė, kad jis galėtų apsispręsti pagal savo pašaukimą ir su pamė- gimu atsidėti atatinkamoms studijoms: visa tai turi tikslingai ves- ti prie asmeninio specializavimosi. „Amžinas studentas“ gali bū- ti kartais toleruojamas, bet negali būti laikomas studentu, tiks- lingai nusistačiusiu ir susipratusiu savo uždavinių atžvilgiu, Iš tikrųjų, akademinė laisvė ir asmeninis atsidėjimas turi nuosekliai vesti prie asmeninio specializavimosi savo pašaukimo srityje, Sa- vaime aišku, kad specialybės reikalai bus geriausiai apsaugoti, kai žmogui yra palikta laisvė apsispręsti savo nujaučiamu pa- šaukimu, ir kai jis su atsidėjimu ruošiasi prie šito pašaukimo vykdymo savo profesijoje.

Todel, jei, iš vienos pusės, blogas yra studentas, kuris nie- ko, kaip reikiant, nemyli ir jokiu mokslu nesidomi su visu savo atsidėjimu, tai, iš kitos pusės, turi trūkumo ir studentas, kųris visuo kuo lygiai godžiai domisi ir negali specialiai susitelkti vie-

noje kurioje mokslų srityje. Kitaip tariant, būsimai studento spe-

— 22 —

cialybei, arba profesijai, yra pavojingas ne tik intelektualinis abe- jingumas, bet ir intelektualinis godumas, kuris niekur nesustoja ir niekuo nepasitenkina akademinėse studijose. Abi šitiedvi kraš- tenybės yra kliūtys asmeniniam specializavimuisi,

Per didaktikos paskaitas tenka konstatuoti, kad aukštoji mo- kykla visuomet yra speciali mokykla, net toje savo dalyje, kur yra dėstomi bendrojo lavinimo dalykai. Pastaruoju atveju ben- drojo humanitarinio lavinimo dalykai yra imami kaipo tam tik- ros specialybės, kurios gali tarnauti humanitarinių profesijų rei- kalams, einant, pav., mokytojų, visuomenės veikėjų, žurnalistų, ra- šytojų profesines pareigas. Štai kodel studentai privalo žiūrėti į visus savo einamus dalykus, kaip į specialiojo lavinimo dalyku ir todel prie kiekvieno privalomo tam tikram plane dalyko turi eiti su atsidėjimu jame kiek galint nuodugniau išsispecializuoti. Žinoma, laipsnio atžvilgiu, bus visuomet tam tikro skirtumo tarp pagrindinės ir šalutinės šakos. Bet tai, kas pasakyta apie asme- ninį studento specializavimąsi, neleidžia dar lengvai žiūrėti į ša- lutinių šakų dalykus.

Taigi akademinė studento laisvė, asmeninis atsidėjimas stu- dijoms ir asmeninis specializavimasis einant prie savo pašaukio- sios profesijos, štai trys pagrindinės akademinės siudento savybės.

3. Atsakius, kas yra studentas ir kokios yra akademinės jo savybės, išpuola man labai trumpai paliesti klausimas apie de- ramą studento gyvenimo tvarką, t. y. tvarką, atatinkančią tam, kuo turi studentas pasižymėti iš savo esmės. Čia, žinoma, ne- manau sustatinėti kasdieninio studento gyvenimo santvarkos su smulkiu jos tvarkaraščių; bet tik turiu pažymėti iai, į ką ypatin- gai privalo atsižvelgti studentas, tvarkydamas savo akademinio gyvenimo eigą.

Visų pirma, studentas, kaip studijuojąs jaunuolis, iš prie- volės turi užleisti savo akademiniame gyvenime tinkamą vietą studijoms su visomis jų priemonėmis ir su visais jų reiškimosi būdais. Savo laiku bus smulkiau nusakytos šitos priemonės ir šitie būdai. Čia tepriminsiu tris pagrindines akademinių studijų priemones, būtent: paskaitas, pratybas ir savarankišką darbą, Kaip jau buvo pastebėta, iš šitų trijų dalykų studentui svarbiausias yra savarankiškasis darbas taip net, kad, Schmidkunz'o posakiu ta- riant, akademinio dėstymo svorio centras glūdi ne mokykloje, bet šalia mokyklos. Paskaitos suteikia studentui orientacinės pa- galbos; pratybos atidaro mokslinio darbo laboratorijas; bet tik sa-

—23—

»varankiškas darbas yra studijavimas tikriausia šito žodžio prasme. "Todel, jei paskaitoms ir pratyboms yra skiriamas tam tikras va- landų skaičius, tai savarankiškųjų studijų darbui juo labiau turi būti paskirtas studento gyvenimo dienotvarkėje tvirtai nustatytas tr griežtai išlaikomas darbo valandų skaičius. Jei studentas tik- rai supranta savo tikslus ir uždavinius, jis būtinai turi į šitą rei- kalą tinkamai atsižvelgti.

Mano įsitikinimu, normalus klausomų paskaitų ir einamų pratybų skaičius į dieną yra trys akademinės valandos. Sava- rankiškojo darbo valandų skaičius turėtų būti maždaug dvigu- bas, t. y. šešios akademinės valandos. Gaunamos tokiu būdu 9 akademinės valandos faktinai pareikalautų 6 val. ir tris bertainius gryno intelektualinio darbo, Akademinės studijos, atliekamos to- kiu būdu net su vidutiniais gabumais per 4 mokslo metus, gali duoti visai gerų vaisių, bet, žinoma, tik tada, kai vieną kar- tą tiksliai nustatyta studijų tvarka bus griežtai išlaikoma akade- minio gyvenimo praktikoje, Tokiu atveju atostogų laikas gali būti laisvas nuo paprasto darbo, ir laikas, skiriamas egzaminams, nebus paverčiamas sveikatai be reikalo gadinti.

Nurodyta čia privaloma akademinio darbo norma gali pa- sirodyti