Prof. ST. ŠALKAUSKIS
15 METŲ KULTŪRINĖJE LIETUVOS TARNYBOJE
(Prof. J. Ereto atvykimą Lietuvon minint) i Ak Kuno, "L Ad ula k ARP hI. 17
25611
Šio rašinio išspausdinta: 50 egz. numeruotų nuo
1—50 ant matinio geresnės rūšies popierio ir 450 egz.
ant paprasto popierio. Spausdino Akc. „Žaibo“ B-vės spaustuvė.
Akc. „Žaibo“ B-vės sp. Kaune, Duonelaičio g. 24 nr. Tel. 20, 89 ir 35-35
Prie Rubikono
1919 metų rudenį, grįždamas iš Lietuvos į Šveicariją dokto- rato egzaminams laikyti, turėjau sustoti trumpam laikui Berlyne. Čia prie Kaiser Wilhelms-Gedachtnis-Kirche ant susikirtimo gatvių Tauentzienstrasse ir Kurfirsten-Damm sutikau savo ko- legą iš Friburgo universiteto jauną daktarą, vos tik 23 metų, Juozą Eretą. Po ilgesnio ruošimosi ir įvairių paraginimų iš pa- žįstamų lietuvių, gyvenusių užsienyje ir Lietuvoje, jis, paga- liau, gavo galimybę įvykdyti savo pasiryžimą vykti į Lietuvą, kuri buvo tada jam egzotiškas kraštas, mažai pažįstamas iš rea- iinės savo pusės.
Apie Lietuvą jis buvo girdėjęs dažniausiai iš lietuvių pa- triotų, kurie, pasiilgę savo tėvynės ir svajodami apie jos nepri- klausomumą, aišku savaime, negalėjo jos jam atvaizduoti su re- aliu objektyvumu. Tiesa, dirbdamas arti dvejų metų informa- ciniuose lietuvių biuruose Lozanoje, Berne ir Berlyne, jis buvo jau gerai apsipažinęs su istoriniais, geografiniais ir visuomeni- niais daviniais, liečiančiais Lietuvos kraštą ir gyventojus, ir net buvo parašęs apie Lietuvą stambų veikalą („Lietuva praeityje, dabartyje ir ateityje“). Tačiau jo žinios apie Lietuvą buvo ge- rokai paspalvintos tos romantinės kovų už nepriklausomumą nuotaikos, kurią jam sugestionavo lietuviai patriotai, jį vilio- jusieji į Lietuvą, ir kuri taip gerai tiko jo paties lūkesčiams, surištiems su jo ateitimi naujame krašte. Deja, šita nuotaika mažai atitiko realią tų laikų Lietuvos padėtį.
Išgyvenęs tada beveik mėnesį Lietuvoje, turėjau progos įsi- tikinti, kokiame laipsnyje Lietuva buvo per karą išalinta ir su- niokiota. Karinė išarda buvo dar visur jaučiama. Materialinis ir kultūrinis gyvenimo lygis buvo nukritęs iki nežinomo anks- čiau laipsnio. Apie minimalinius kultūrinius patogumus dažnai nė svajoti nebuvo galima. Krašto gyventojams tai buvo neiš- vengiama blogybė, su kuria noroms ar nenoroms reikėjo taikytis; bet žmogui, išaugusiam kultūringoje Šveicarijoje, kur nebuvo patirta karo baisenybių, nors buvo jaučiama kylančių iš jo ne- patogumų, gyvenimas ir veikimas tokiame krašte, kokiu tuo lai- ku buvo Lietuva, galėjo būti nebent pasiaukojimo arba didelės simpatijos ir meilės apraiška.
Be to, bermontiados avantiūra nebuvo dar Lietuvoje likvi- duota. Buvo dar neaišku, į ką ji būtų galėjusi išsivystyti. Su Rusijos bolševikais karas kad ir buvo faktiškai baigtas, bet tai-
E A =
kos sutarties dar nebuvo pasirašyta, ir nebuvo jokių laidų, kad jis nekiltų su nauju smarkumu. Lietuvos sostinėje, Vilniuje, tuo tarpu šeimininkavo lenkai. Ją atėmę tų metų pavasarį iš bolše- vikų, jie reikalavo nelygstamosios jos aneksijos prie Lenkijos ir slinko vis gilyn į Lietuvos teritoriją tuo pačiu metu, kai lie- tuvių tauta vedė žūtbūtinę kovą su bolševikais. Buvo aišku, kad kruvina kova ir su lenkais neišvengiama, ir ji net jau vyko at- skirais ruožais.
Tokiose istorinėse aplinkybėse jaunam lietuvių bičiuliui te- ko važiuoti į laikinąją Lietuvos sostinę, Kauną. Gerai žinoda- mas ano laiko Lietuvos gyvenimo sunkenybes, bijojau, kad jo kelionė į Lietuvą labai greit nebūtų pasibaigusi visišku apsivy- limu. Todėl draugiškai jam tariau:
„Ar ne per anksti Jūs vykstate į Lietuvą? Bijau, kad ne- apsiviltumėte!“ Jaunasis daktaras tik ranka pamojo, nė klau- syti nenorėdamas apie kokias nors abejones savo kelionės klau- simu. Supratau, kad netikslinga yra jis sulaikinėti, bet baimė dėl jo ateities mano tėvynėje nuo to laiko giliai įstrigo į mano sielą. Ar pakels jis mūsų sunkaus gyvenimo aplinkybes? Ar ap- sivylęs neišvyks kartais iš Lietuvos apkartęs ir pilnas apmaudo? Ar sugebės mūsų žmonės tinkamai jį įvertinti ir dorai su juo apsieiti? — Štai klausimai, kurie savaime skverbėsi į mano są- monę išvakarėse jo kelionės į Lietuvą.
Ateitis parodė, kad jis visas Lietuvos gyvenimo sunkeny- bes ir visus likimo bandymus garbingai pakėlė, kartais su sto- išku tiesiog tvirtumu. Vėliau tad turėjau įsitikinti, kad iš pradžios nepakankamai buvau savo kolegą įvertinęs ir juoju pasitikėjęs. Tačiau atvirumo valandomis jis pats neslėpė sun- kumo visų bandymų, kurie jam teko Lietuvoje išgyventi.
Atvykęs į Kauną 1919 m. spalių mėn. 15 d. jis iš tikro greit pasijuto nukritęs iš dangaus ant žemės. Viename savo laiške jis net prasitarė šiuo reikšmingu posakiu: „Kaunas ist ein har- tes Erwachen“. Taip, kietas buvo pabudimas Kaune, bet, deja, nelengvesnis taip pat buvo 15 metų budėjimas kultūrinėje Lie- tuvos tarnyboje...
Šiai reikšmingai sukakčiai aš skiriu savo rašinį, kuris, pagal mano karščiausią norą, turėtų būti ne panegiriko, bet teisingumo reiškėjas. Prof. J. Ereto 15 metų veiklos Lietuvoje balansas nereikalauja malonių, kad jis galėtų būti suvestas su aktyvų persvara. Čia reikalingas tėra vien teisingas skaičiavimas. Ši- toje veikloje buvo teisingų žygių ir paklydimų, laimėjimų ir pralaimėjimų, pasisekimų ir nepasisekimų; bet tas, kas panorės pakilti aukščiau už pasaulėžiūrinius ir partyvinius skirtumus, prie grynai žmogiškojo teisingumo, lengvai galės isitikinti, kad prof. Ereto asmenyje ir veikime teigiamieji, statomieji, kuria- mieji pradai visuomet turėjo ir tebeturi aiškios ir pastovios persvaros. Mano tad karščiausias linkėjimas gerb. kolegai prof.
— 52
J. Eretui yra tas, kad šių metų spalių 15 d. būtų jam teisingumo laimėjimo iškilmė. O tuo tarpu su atvira akimi ir teisingumo jausmu pereikime jo gyvenimo ir kultūrinės akcijos etapus.
I
GYVENIMAS IR PRAKTINIS VEIKIMAS
1. Jaunatvė ir mokykla. — 2. Susipažinimas su lietuviais ir daly- vavimas lietuvių akcijoje. — 3. Apsisprendimas mirštančio draugo lie- tuvio įtakoje. 4. Etapai pakeliui į Lietuvą. — 5. Valstybinė tarnyba. — 6. Politinė akcija. — 7. Visuomeninis kultūrinis veikimas.
1. — Juozas Eretas gimė iš neturtingų tėvų katalikų Ba- zelyje 1896 m. spalių 18 d. Tėvas mirė jam labai anksti; jis ėjo tuomet vos ketvirtus metus. Motina, palikusi be lėšų su dviem vaikais, sunkiai vertėsi fiziniu darbu. Tokiose aplinkybėse jaunam Eretui sunku buvo eiti mokyklą ir gauti aukštesnįjį mokslą. Bet veržimasis prie šviesos ir pasiryžimas pergalėti sunkenybes kad ir didžiausiomis pastangomis atsiekė savo tikslo: 1915 m. rudenį jis pabaigė Bazelyje realinę mokyklą.
Šitame pirmame stambesniame savo gyvenimo laikotarpyje jaunas Eretas įgavo du paraginimu, būtent: pirma, kovoti su socialinio nelygumo neteisybėmis, ir, antra, ginti savo tikybinę pasaulėžiūrą. Matydamas savo motiną sunkiai kovojant už duo- nos kąsni ir dažnai kenčiant skriaudas iš darbdavių, jis buvo realiai patyręs sunkų socialiai nuskriaustųjų likimą. Ogi eida- mas mokyklą, kur katalikai sudarė nežymų nuošimtį tarp do- minuojančio gaivalo protestantų, kurie nedarė ceremonijų su katalikais, jis savo pavyzdyje įsitikino, kaip yra svarbu respek- tuoti svetimą pasaulėžiūrą ir būti pilnateisiam katalikui pilie- čiui. Šitie patyrimai predisponavo Eretą į socialinį aktyvumą ir katalikiškąjį susipratimą.
Šita linkme eidamas, jis įstojo 1915 m. rudenį į Friburgo Universitetą, kuris pasižymi tuo, kad jungia tarptautinį pobūdį su katalikiškuoju nusistatymu mokslo organizacijos ir pasau- lėžiūros dalykuose. Čia jis studijavo germanistiką, visuotinę istoriją, mena ir filosofiją, klausydamas, be kita ko, paskaitų pas tokius žymius profesorius, kaip Nadleris, Schnireris, de Mun- nynckas ir k. Mokslo vadovas pagrindinėje jo šakoje buvo žy-- mus profesorius, paskui įsigijęs europišką vardą J. Nadleris, kuris po to kelis metus dėstė Karaliaučiaus, o dabar dėsto Vie- nos Universitete. Šis žymus mokslininkas pratino Eretą ir savo pavyzdžiu rodė, kaip reikia jungti tikslų mokslinį darbą su stropiu stilistiniu formulavimu. Tai du didelio mokytojo įsa- kymai, kurie tapo paskui vedamaisiais pradais moksliniame iš- tikimo mokinio darbe.
Protarpiais teko Eretui ši tą studijuoti ir kituose universi-
Ara
tetuose: Bazelyje, savo gimtajame mieste, kur jis lankėsi pas savo motiną, ir Lozanoje, kur i galą universitetinių savo studijų jis dirbo jau su lietuviais informacinį darbą. Matyti, tos ypa- tybės, kurios dabar charakterizuoja prof. Ereto darbą, būtent, gabumas, darbštumas ir kūrybinė iniciatyva, jau ir tuomet aka- deminėse studijose buvo pasireiškusios visu savo pilnumu, nes palyginti trumpu laiku jis sugebėjo nudirbti gerai ir daug darbų: jau 1918 m. buvo Filosofijos Fakulteto priimta su aukščiausiu įvertinimu jo disertacija „Das Jesuitentheater zu Freiburg in der Schweiz“ (Herder, Freiburg im Breisgau 1921, XVI--259 p.); tų pačių metų pabaigoje (XII.22) jis sėkmingai išlaikė ir dokto- rato egzaminus.
Mokslo protarpiais, ypač atostogų metu, Eretas ėjo ir karo tarnybą ir, perėjęs kariūnų apmokymo laiptus, įgavo šveicarų armijoje leitenanto laipsnį.
Mokslo ėjimas visuose savo tarpsniuose Eretui buvo dargi surištas su organizaciniu veikimu; nuo jaunų dienų jis aktyviai dalyvavo katalikiškojo jaunimo organizacijose: iš pradžios „Angelo Sargo“ kuopelėje, paskui berniukų kongregacijoje ir skautų draugovėje, pagaliau, studentavimo laikais, — studentų katalikų sąjungoje. Iš pradžios jis buvo įstojęs į studentų ka- talikų korporaciją „Alemannia“, bet, nepatenkintas jos triukš- mingu buršiškumu ir blizgučių pamėgimu, sykiu su kitais drau- gais įkūrė naują korporaciją „Friburgia“, kuri turėjo būti laisva nuo šitų ypatybių ir eiti didesnio socialumo, draugiškumo ir meniškumo linkme.
2. — Studentavimo laikais Ereto gyvenime buvo įvykęs faktas, kuris paskui turėjo lemiamosios reikšmės visam jo gyve- nimui. Būtent, 1917 m. jis susipažino, tarpininkaujant prof. Schnireriui, su lietuviais studentais, studijavusiais tada Fri- burge, ir davėsi įtraukiamas į informacinį darbą, turėjusį savo uždaviniu kelti Vakarų Europoje Lietuvos vardą ir skleisti ži- nias apie atgimstantį valstybiniam gyvenimui Lietuvos kraštą. Kai lietuviams prireikė žmogaus, kuris mokėtų Šveicarijos kal- bas ir galėtų suredaguoti, išleisti ir net rašyti biuletenių, straip- snių ir brošiūrų apie Lietuvą, tai užklaustas šituo reikalu prof. Schniireris rekomendavo dr. J. Purickiui savo klausytoją Juozą Eretą. Tų metų pabaigoje jis ir pradėjo dirbti šitą reikšmingą Lietuvai darbą.
Dr. Purickiui, kuris tada buvo jau baigęs savo reikalus su Friburgo Universitetu, bene pirmam teko angažuoti Eretą į in- formacinį Lietuvos darbą. Dr. Purickis pasirodė esąs geras tar- pininkas tarp Lietuvos reikalų ir Ereto: švelnus apsiėjime su žmonėmis, lengvai sutariamas, nestatąs jokio klausimo labai griežtai, apskritai turįs diplomatinių gabumų ir gerai informuo- tas žmogus, jis sugebėjo sudominti Eretą Lietuvos problema, įtraukti į darbą ir sugestionuoti jam aspiracijų, surištų su Lie- tuvos ateitimi.
= 21—
1918 m. vasario 10 d. dr. Purickis, kaipo Spaudos Biuro Lo- zanoje atstovas, formaliai pakvietė Eretą į to biuro tarnybą, į kurios pareigas įeidavo žurnalistinis darbas spaudos biure ir redakcinė pagalba tuo laiku leidžiamajam žurnalui „Litauen“. Šitas pareigas jis ir ėjo iki 1918 m. galo, vis labiau įsigilin- damas į Lietuvos reikalus ir vis labiau suaugdamas su lietuviais, gyvenusiais tuo laiku užsienyje.
Tau tada jis turėjo progos susipažinti su žymesniais lietu- viais politikais, kurie anais persilaužimo metais lankėsi iš Lie- tuvos Šveicarijoje, norėdami pasidairyti platesniame pasaulyje, susiorientuoti susidariusioje į karo galą padėtyje ir užmegzti santykių, naudingų Lietuvos reikalams. Nevienas iš šitų žy- mesnių lietuvių politikų ragino Eretą vykti Lietuvon ir ten dalyvauti atgimstančios Lietuvos Valstybės darbe. "Tokių pat paraginimų jau anksčiau jis gaudavo nuo savo pažįstamų lietu- vių, su kuriais jam reikėjo drauge dirbti. Visa tai, žinoma, tu- rėjo reikšmės jo apsisprendimui vykti Lietuvon ir ten pasirinkti savo ateities veikimo dirvą. Bet didžiausią rolę čia bus suvai- dinęs susidraugavimas su a. a. Mykolu Ašmiu.
3. — Ašmys, gimęs 1891 m. Poveliuose, Šilutės apskrityje, buvo vienas iš šviesiausių Klaipėdos Krašto jaunų lietuvių pa- triotų tuo laiku, kai šitas kraštas buvo tvirtoje vokiečių valdžio- je ir slėgiančioje jų kultūros įtakoje. Jo gyvenimas susidėjo labai nelaimingai. Dar jaunas vaikinas būdamas, jis susirgo kaulų džiova ir turėjo dažnai ilgokai gulėti šitos ligos kanki- namas. Tai jam vis dėlto nesukliudė baigti gimnaziją ir įstoti į Teisių Fakultetą Karaliaučiaus Universitete. Paskui jis stu- dijavo dar Berlyne, Hallėje, vėl Karaliaučiuje, ir, pagaliau, buvo įsirašęs į Friburgo Universitetą, atvykęs 1918 m. Šveicarijon su viltimi pataisyti savo sveikatą. Jo disertacija apie „nusikaltimus Prūsų Lietuvoje“ buvo jau principialiai Teisių Fakulteto priim- ta, bet netikėtai vadinamasis ispaniškasis gripas pakirto jo pa- skutines pajėgas ir tų pačių metų pabaigoje jis mirė, nepasie- kęs savo tikslo.
Atvykęs Šveicarijon, jis iš pradžios apsigyveno džiovininkų sanatorijoje netoli Lozanos, bet, sveikatai kiek pagerėjus, per- sikėlė į pačią Lozaną, kur sykiu su Eretu redagavo žurnalą „Litauen“ ir kitus vokiškai leidžiamus Spaudos Biuro propagan- dinius raštus. Patekęs į Lozanos lietuvių Spaudos Biurą, M. Ašmys iš tikrųjų tęsė tą žurnalisto rašytojo darbą, kurį jis jau žymiai anksčiau buvo pamėgęs ir įpratęs dirbti. Ne tik stu- dentu, bet ir gimnazistu jis jau rašinėjo į lietuvių ir vokiečių laikraščius, keldamas tautinę ir kultūrinę lietuvių sąmonę (Ž. Liet. Enc. I t., 1368—1369 p.).
Šis gilus lietuvis patriotas, kėlęs geriausių vilčių pažįstan- čiuose jį žmonėse, šalia visų savo teigiamųjų visuomenininko ypatybių pasižymėjo taip pat labai geru būdu. Visados tak- tiškas, lipšnus ir malonus jis traukė prie savęs visų pažįstamų
a
širdis. Pats vargų slėgiamas, jis visados turėjo pakankamai giedros nuotaikos, nors ir gerai pažinojo realias gyvenimo sun- kenybes.
Susipažinimas ir susidraugavimas su tokiu žmogumi turėjo Eretui sprendžiamosios reikšmės. Ir savo psichologija ir savo kultūriniu tipu jis, kaipo Vakarų kultūros ais ER: buvo Eretui artimesnis, negu kiti lietuviai, su kuriais teko Šveicarijoje ben- drauti. Jis ėmė piešti savo kolegai šveicariečiui ateities perpek- tyvas, savo planus ir idealus. Jis mokėjo atvaizduoti Lietuvą, kaipo svetimų skriaudžiamą ir vertą pagarbos, užuojautos ir pa- galbos kraštą, kuris tačiau būtų galėjęs stovėti garbingoje mažų kultūringų valstybių eilėje, Belgijos, Šveicarijos, Olandijos, Danijos, jei ne tragiškas istorinis likimas svetimųjų priespau- doje ir verguvėje. 2
M. Ašmys skyrė ir sau tinkamą rolę atgimusioje Lietuvoje, arba, tikriau pasakęs, iš anksto buvo pasiryžęs visas pasiaukoti jos visuomeninei kultūrinei tarnybai. Rodos taip jau nedaug liko laukti to pageidaujamo momento, kai jau būtų tekę stoti į šitą savo tėvynės, savo tautos darbą... Ir staiga šita netikėta ir taip klastinga liga, kuri į kelias dienas išalino ligonio jėgas ir pastatė jį mirties akivaizdoje. Kokia tragedija naujų perspektyvų ir trokštų laimėjimų angoje!
Jaučiąs besiartinantį savo galą ligonis kviečia pas save savo draugą Eretą ir iš kelių atvejų prašo jį pavaduoti ateities darbe. Jis buvo jam nupiešęs ateities perspektyvas, savo troškimus ir idealus, tegul dabar jis pasižada atstoti tą, kam nelemta matyti savo svajonių realizavimąsi. Eretas pažadėjo ir štai jau 15 metų savo pažadėjimą pildo pagal savo nusimanymą ir sugebėjimą. Lietuvos sūnui patriotui mirus Šveicarijos žemėje, jis Šveica- rijos sūnus pavaduoja savo draugą Lietuvoje’.
Palikęs savo gimtąjį kraštą, dr. Eretas perėjo iš geografinių Šveicarijos ribų į vadinamąją ketvirtąją ? E kuri eina kultūrinę tarnybą visose pasaulio dalyse. Neturėdami tauty- bės, kuri būtų neatjungiamai surišta su viena kuria kalba, švei- cariečiai, kad ir turi aiškiai išreikštas kultūringos nacijos žymes, palyginti lengvai sugeba įsijungti į kitos tautos kultūrinį darbą ir isigyventi jos valstybėje susipratusiais pilnaverčiais pilie- čiais. Pripratę nuo amžių kovoti už žmogaus ir tautos laisvę, jie veikiau ir giliau atjaučia kitiems teikiamas skriaudas ir lengviau už kitas tautas ryžiasi kovoti už svetimas teises ir
* Mirdamas a. a. M. Ašmys pareiškė karštą norą, kad jo kūnas būtų ateityje atgabentas į nepriklausomą Lietuvą. Tuo tikslu jis buvo, rodos, palaidotas trilinkame karste. Už kelių metų sueis 20 metų, kaip jis guli svetimame krašte, toli nuo savo mylimos tėvynės. Reikėtų jau susirūpinti, kad jis galėtų būti atgabentas į savo tėviškę (Šilutės apskr.), kuri dabar įeina į nepriklausomos Lietuvos ribas.
* Pirmomis trimis Šveicarijomis vadinamos trys Šveicarijos da- lys: vokiškoji, prancūziškoji ir itališkoji.
P
laisvę. Besiryždamasis vykti į Lietuvą ir stoti ten į visuomeninį kultūrinį darbą, dr. Eretas ėjo tradiciniu savo kompatriotų ke- liu. Bet pirm, negu jis pateko į Lietuvą, jam reikėjo dar pereiti vieną kitą etapą.
4. — Dirbdamas 1918 m. Lozanoje lietuvių spaudos biure ir laikraščio „Litauen“ redakcijoje, Eretas sykiu rašė infor- macinį veikalą apie Lietuvą, kuris tačiau galėjo pasirodyti iš spaudos tik kitais metais, kai jo autorius, išlaikęs doktorato eg- zaminus, buvo persikėlęs į Berną, kur jis buvo kviestas Lietuvos Spaudos Biuro sekretoriumi.
Dr. J. Ereto veikalas apie Lietuvą, parašytas ir spausdintas iš pradžios vokiškai, o paskui išverstas į prancūzų kalbą' ir taip pat išspausdintas tais pačiais 1919 m., turi antraštę „Litauer in Vergangenheit, Gegenwart und Zukunft“ (Verlag von A. Francke, Bern 1919, 492 pusl.). Veikalas buvo išleistas kaip tik tuo laiku, kai Taikos Konferencija Paryžiuje sprendė ne tik pralaimėjusių karą valstybių, bet ir atsistačiusių ar naujai susi- dariusių valstybių likimą. "Toks veikalas, kuris apėmė Lietuvos problemų visumą populiarioje formoje, aišku savaime, buvo labai aktualus kultūringam pasauliui ir labai naudingas atgims- tančiai Lietuvai.
Veikalo pratartyje autorius, kaipo šveicarietis, paaiškino Šveicarijos nusistatymą Lietuvos problemos atžvilgiu ir tuo pa- čiu, žinoma, dekliaravo savo poziciją kalbamuoju klausimu. „Laisvas žodis, sako jisai, tartas laisvame krašte — o tokia yrə graži mūsų šveicariška privilegija — pretenduoja padėti atsei- kėti nuskriaustajam kraštui teisingumą. Po to, kaip mes švei- cariečiai esame pas save nuoširdžiai priglaudę ir parėmę lenkus, graikus, armėnus, žydus ir daugelį kitų kovoje su jų tautų engė- jais, ir po to, kaip mūsų ginamos laisvės, demokratijos ir ap- sisprendimo idėjos pasidarė bendru kultūringo pasaulio lobiu, kas buvo naturalesnio, mums, kurie turėjome jau gangreit ištisą šimtmetį globoti lietuvius emigrantus, kaip šiandien stoti šauk- liais kovoje už Lietuvos laisvę ir nepriklausomumą“ (O. c. 12 p.). Taip rašęs autorius galėjo tikėtis, kad jis pats ras teisingą įver- tinimą tame krašte, kurio šauklys jis iš tikro buvo sunkiausiais kovos už nepriklausomumą ir laisvę laikais.
Dr. Ereto veikalas apie Lietuvą gavo reikšmingą motto iš Šilerio „Wilhelm Tell“: „Mes norime būti laisvi, kokiais mūsų tėvai buvo“. — Pirmojoje jo dalyje aikštėn iškelta garbinga Lietuvos praeitis; antroje dalyje nusakyta Lietuvos padėtis pa- saulinio karo metu, atgimstančios Lietuvos Valstybės formavi- masis ir dabartinis lietuvių tautos gyvenimas aktualiais atžvil- giais; pagaliau, trečioje dalyje suteikta informacijų apie lietuvių tautos perspektyvas, aspiracijas, numatomas reformas. Aišku,
1 Toseph Ekret, La Lituanie, Passé — Présent — Avenir. Édition Atar, Genève-Paris 1919, 480 p.
210 =
kad tokios rūšies veikalas apie Lietuvą, surašytas tiesiog su enciklopedišku pilnumu ir aiškumu, buvo nepamainomas vado- vas užsienio žmonėms, norintiems susipažinti bendrais bruožais su Lietuvos kraštu ir lietuvių tauta Taikos Konferencijos metu. Nestebėtina, kad Šveicarijos spauda sutiko dr. Ereto veikalą labai palankiai.
Knygos apie Lietuvą rašymas leidimas ir Spaudos Biuro sekretoriaus pareigos nebuvo vieninteliai rūpesčiai, kurie absor- bavo dr. Ereto laiką ir energiją Berne 1919 m. Jis gavo prisi- liesti ir prie diplomatinio darbo, vesdamas atitinkamą akciją Šveicarijos spaudoje, į kurią tuomet buvo atkreiptas Europos dė- mesys. "Tuomet taip pat jam teko sueiti į artimesnius santykius su vidaus ir užsienio spaudos žurnalistais.
Taip dr. Eretas dirbo Berne iki rugsėjo mėnesio. Tuo laiku gaudamas kaskart naujų paraginimų vykti į Lietuvą, jis pasi- naudojo dr. Purickio, tuomet Lietuvos atstovo Berlyne, kvie- timu ir nuvyko pačioje rugsėjo pradžioje į Berlyną dirbti Lie-- tuvos Atstovybės Spaudos biure, nes gerai nusimanė, kad tai yra paskutinis etapas pakeliui į Lietuvą. Berlyne iš tikro neil- gai jam teko dirbti žurnalistinį darbą: apie spalių mėn. pusę jis buvo išlydėtas žinomose jau mums aplinkybėse į Lietuvą, kur turėjo prasidėti antras Žymesnis periodas jo kultūrinėje Lietuvos tarnyboje, — periodas, labai neramus, pilnas intensy- vaus organizacinio veiklumo, audringos akcijos ir karštų poli- tinių kovų.
5. — Kas prisimena 1919 ir 1920 metus, tas gerai žino, ko- kie tai buvo sunkūs laikai Lietuvai, ir kaip sunku buvo dirbti darbą nepaprastose tų laikų salygose. Jaunas daktaras, patekęs į šitas aplinkybes, vis dėlto nenusiminė ir su visu jaunuolio en- tuziazmu ėmėsi dirbti tikrai neapribotų galimybių nuotaikoje. Jau per kelias dienas po savo atvykimo Lietuvon jis buvo paskir- tas Užsienių Reikalų Ministerijos patarėju ir pradėjo organi- zuoti informacijos biurą tos ministerijos žinioje. 1920 m. pa- vasarį šitas biuras išsiplėtė į visą Informacijų Departamentą, kurio direktorium ir buvo paskirtas dr. Eretas. Beveik vienu laiku (1920.1V.1) dr. Ereto pastangomis buvo įsteigta Informa- cijos Departamento žinioje Lietuvos Telegramų Agentūra (Elta). é
Informacinio Lietuvos aparato sutvarkymas buvo nelengvas dviem atžvilgiais: visų pirma Lietuvoje nebuvo tinkamai pasi- ruošusių žmonių, kurie galėtų sėkmingai dalyvauti šitame darbe, reikalaujančiame žurnalistinio stažo ir tam tikrų sugebėjimų; antra vertus, Lietuva tada dar nebuvo turėjusi pastoviai nusta- tytų santykių su užsienio agentūromis. Reikėjo tad skubiai veikti šituose dviejuose frontuose. "Turėdamas dviejų su vir- šumi metų stažą, pats dr. Eretas galėjo kiek pagelbėti pirmuoju reikalu, rinkdamasis tinkamų padėjėjų ir juos instruktuodamas informaciniame darbe; bet nuo šitų pareigų dažnai jam tekaavo
a= 11 =
atitrūkti važinėjant į užsienį užmegzti santykių su įvairių kraštų agentūromis. Tais reikalais buvo tada dr. Ereto apsilankyta Rygoje, Helsinkiuose, Berlyne, Paryžiuje, Šveicarijoje...
Tuo pačiu metu buvo steigiami „Eltos“ skyriai su bendra- darbiais iš vietos žmonių. — „Eltos“ direktoriaus pobūdyje teko dr. Eretui persikelti į Vilnių, kai šis 1920 m. bolševikų lenkų karo metu atsidarė lietuviams. Rugpjūčio mėnesyje jis apsilankė Vilniuje ir įsteigė „Eltos“ skyrių, kuris gavo uždavinį tinka- mai informuoti spaudą apie Lietuvos reikalus ir atsverti tą pro- pagandą, kurią vedė tuo laiku dar šeimininkavę Vilniuje bol- ševikai. Bet, netrukus, bolševikams išsikrausčius iš Vilniaus, į mūsų sostinę galėjo pervažiuoti ir visa Užsienio Reikalų Ministerija. Tuomet ir Informacijų Departamentas sykiu su „Elta“ galėjo įsitaisyti joje. Buvo jau beatsiskleidžią nauji veikimo akiračiai, darbas buvo jau palengvėl tvarkomas, — ta- čiau klastingas gen. Želigovskio žygis pavertė niekais visus lie- tuvių užsimojimus sostinėje. soir
Atsimenu gerai dr. Eretą iš šito trumpo buvimo Vilniuje laikotarpio. Kelis kartus sutikdavau jį įvairiose aplinkybėse visados gyvai susidomėjusį savo darbu ir uždaviniais. Bet reikš- mingiausias buvo mūsų paskutinis susitikimas Vilniuje, kai jau slinko neaiškūs gandai apie tai, kad lenkai užimsią mūsų sosti- nę. Kai buvau priminęs jam šitą liūdną galimybę, jis man griež- tai atkirto:
„Kaip? Mes sutiksime užleisti Viinių lenkams. Tai nega- limas dalykas: o kam šitas daiktas?“, ir parodė man savo revol- verį.
Kas žino dr. Ereto temperamentingą veiklumą ir drąsų nu- sistatymą, tas neabejoja, kad tai nebuvo iš jo pusės tuščia fra- zė. Deja, jis neturėjo dar supratimo, su kokiu neapsiskaitymu ir nepramatymu buvo ginamas mūsų sostinės reikalas. Vilnius atiteko lenkams be sprendžiamojo mūšio, nes stambiausios mūsų pajėgos buvo sukoncentruotos Augustavo miškuose ir negalėjo atskubėti gelbėti mūsų sostinės. Nieko nepadėjo, žinoma, ir dr. Ereto revolveris...
Pasitraukęs skubotai iš Vilniaus sykiu su lietuviais, dr. Eretas po kelių dienų grįžta į ji su visu traukiniu, išekspedi- juotu grąžinti pasilikusius ten valdininkus ir įstaigas su valdžios turtu. Šita misija dr. Eretui pavyko sėkmingai, nežiūrint tų sunkenybių, kurios buvo pastojusios jam kelią šitos savotiškos kelionės metu. Sugrįžęs iš jos į Kauną, jis tačiau nerimsta savo departamento darbe: jis prašosi savo ministerio leidimo ir gavęs ji stoja į besiformavusi tada I Savanorių Pulką. Šitame pulke jis dirbo organizacinį darbą nuo 1920 m. spalių 15 d. iki gruodžio 6 d., eidamas pulko adjutanto pareigas „pilnas energijos ir pa- sišventimo“, kaip sako išduotas jam tarnybinis liudijimas.
Kai, tarpininkaujant Tautų Sąjungai, prasidėjo derybos su
“122
lenkais (Ženevoje ir Briuselyje) ir kai prireikė aktyvesnės in- formacinės propagandos užsienyje, kad galima būtų paveikti palankiu lietuviams būdu Vakarų Europos opiniją, dr. Eretas savo vadovybės buvo atšauktas iš karo tarnybos ir nuvyko, kaipo lietuvių delegacijos spaudos attachė į užsienį informuoti spau- dai, skaityti paskaitoms, ir kitaip propaguoti sulaužytų lietuvių tautos teisių atstatymo reikalui. Aplankoma visų pirma tie kraštai, kur vyko derybos su lenkais (Šveicariją, Belgija), o paskui ir tie kraštai, kuriuose buvo susidarę lietuviams šiokių ar tokių interesų.
Bus čia savo vietoje pažymėti, kad iš vienos tokios kelio- nės dr. Eretas atsivežė Lietuvai pripažinimą de jure. Būtent, atvykęs į Helsinkius spaudos ir propagandos reikalais, jis buvo lietuvių bičiulio prof. Niemi paragintas daryti diplomatinių žy- gių Lietuvos pripažinimo naudai. Susižinojęs ant greitųjų su Užsienių Reikalų Ministerija, jis ėmė daryti demaršų, kurie netikėtai greit apsivainikavo pasisekimu.
1921 metai „Eltos“ organizavimosi istorijoje bene bus reikš- mingiausi ta prasme, kad jų eigoje galutinai susiformavo šitos įstaigos kadrai Lietuvoje ir užsienyje ir jos santykiai su kul- tūringu pasauliu. 1922 m. pradžioje informacinis darbas buvo jau suimtas į pastovius organizacinius rėmus ir sykiu buvo nustojęs to spirginančio aktualumo, kurio jis turėjo formuojan- tis Lietuvos Valstybei ir ypač kovojant su lenkais. Todėl dr. Eretas, gravituodamas labiau į kitas dar neišbandytas sritis, pa- lieka tų metų pavasario pradžioje (II.4) savo tarnybą Užsienio Reikalų Ministerijoje ir apsisprendžia ieškoti pritaikymo savo jaunoms jėgoms kur kitur.
Ano meto Užsienių Reikalų Ministeris, reikšdamas dr. Ere- tui pripažinimą atskiru raštu, yra parašęs šiuos žodžius: „Už- sienių Reikalų Ministerija, aukštai įvertindama Tamstos orga- nizacinį sugebėjimą ir pasišventimą, kuriuo Tamsta darbavaisi tokį ilgą laiką sunkiausiose Lietuvos Valstybės valandose ir su tokiu atsidavimu kovojai prieš visokias mūsų priešininkų sklei- džiamas neteisybes apie mūsų jaunos valstybės kūrėjus ir ben- dradarbius, nujaučia Tamstos pasitraukimą, kaipo didžiai skau- dy.“ Šie žodžiai buvo ne tuščio mandagumo pareiškimas, bet tikras įvertinimas naudingų Lietuvai pastangų.
6. — Išėjęs iš valstybinės tarnybos dr. Eretas anaiptol ne- sumažino savo aktyvumo: jis tik atsipalaidavo nuo pastovaus inkaro, kuris jį laikė pririštą prie aiškiai aprėžtos pareigos. Šiaipjau jo tuometinis veikimas ėjo plačiai išsišakojusios upės pavidalu: akademinis darbas iš pradžios Aukštuosiuose Kur- suose, paskui Universitete, visuomeninis kultūrinis veikimas ir politinė akcija, — štai pagrindinės linkmės, kuriomis reiškėsi jo veikla. Iš šitų linkmių poeltinio periodo pradžioje bene bus reikšmingiausia politinė akcija, kurios fatališki atgarsiai dar iki šiolei nėra visai išgyventi dr. Ereto gyvenime.
=
Norint suprasti jauno daktaro psichologiją, reik skaitytis su ta aplinkybe, kad jo tarnybinis darbas ir visuomeninė akcija išsivystė seimų laikais, kai visuotinis įsipolitikavimas egzaltavo visuomenėje pasitikėjimą išganomąja politinės akcijos reikšme. Neatsiliko nuo šitos bendros nuotaikos ir dr. Eretas ir ėmė linkti į tą politinę grupę, kuri labiausiai atitiko jo socialinę ir religinę pasaulėžiūrą, būtent, į krikščionių demokratų partiją. I ją jis, aplinkybių paragintas, įstojo ir praėjo į Seimą.
Dabar negali būti abejonės, kad dr. Ereto įstojimas į po- litinę partiją ir pastatymas ar tik sutikimas pastatyti savo kan- didatūrą į seimą buvo aiški taktinė klaida. Politinė akcija neišvengiamai yra susijusi su politine įvairių grupių kova. Dr. Eretui einant į šitą kovą, galima buvo spėti, kad jo padėtis šitoje kovoje bus visados pašlijusi i pralaimėjimą jau dėl tos vienos priežasties, kad tai, kas yra leidžiama ar dovanojama iš- vidinėje piliečių kovoje, yra neleidžiama ir nedovanojama pa- greitintu tempu įsinaturalizavusiam piliečiui', kuris idėjinių priešininkų akyse yra visų pirma neprašytu įsiveržėliu.
Kai kildavo anksčiau jo kvietimo į Lietuvą klausimas, be- veik kiekvienas nesvyruodamas šitą kvietimą palaikydavo, nes kiekvienas savo širdies gilumoje turėio vilties, kad šis gabus ir veiklus jaunuolis galės būti naudingas jo grupės reikalams. Net tada, kai dr. Eretas, spręsdamas stojimo į partiją klausimą, teiravosi nuomonės pas vieną kitą savo draugą, neatsirado nė vieno, kas pažiūrėtų i šitą klausimą ne vienos kurios, savos ar tik simpatizuojamos, partijos akimis, bet visos lietuvių visuo- menės atžvilgiu. Nestebėtina, kad šituo klausimu nesusiorien- tavo ir jis pats.
Būdamas iš esmės idėjinio nusistatymo ir veiklaus nusitei- kimo žmogus, dr. Eretas pažiūrėjo į politiką ir į partiją, kaipo i priemones savo pasaulėžiūrinei programai realizuoti. Tuo tar- pu šita idėjinė akcija, siekianti politinėmis priemonėmis katali- kų visuomenės susipratimo ir suaktyvėjimo, katalikiškos akci- jos, arba visuomenės rechristianizacijos linkme, dar labiau pa- sunkino jo poziciją politinėje plotmėje. Prieš jį griežtai apsi- sprendė visa laisvamaniškoji lietuvių visuomenės dalis ir dargi tie tautiškai nusistatę katalikai konservatoriai, kuriems propa- gavimas katalikiškosios akcijos ir radikalesnės socialinės pro- gramos yra kažkokie nesuprantami naujovės padarai. Tuo bū- du prieš dr. Ereto politinę veiklą stojo piestu du sparnu: radi- kaliai laisvamaniškas ir konservatyviai tautiškas.
Eidamas į politiką audringais laikais dr. Eretas, žinoma, nenumatė visų laukiančių jį šioje srityje sunkenybių ir nema- lonybių. Čia suvaidino, šalia idėjinių įsitikinimų, ir kitos vi-
* Dr. Eretas buvo priimtas į Lietuvos piliečių skaičių 1922 m. pu- sėje Ministerių Kabineto nutarimu, einant tų laikų veikiančiais įsta- tymais.
> 14
sai dar jauno žmogaus ypatybės. Paskatintas žymaus pasise- kimo kitose veikimo srityse, — pasisekimo, kuris tiek karčiai buvo stebimas jo idėjinių priešininkų, jis kiek pasidavė ir jau- nai bravūros nuotaikai, kuri stumia jaunus žmones, kartais vi- sai nenugalimai, į naujus savo jėgų bandymus ir pritaikymus. Žinoma, suvaidino čia savo rolę ir ambicijos jausmas, kuris ne- buvo svetimas šitam naujam Lietuvos piliečiui.
Bet bene didžiausią rolę dr. Ereto apsisprendime politikos srityje bus suvaidinusi imponuojanti kun. Krupavičiaus asme- nybė. Mano įsitikinimu, ateities istorikas turės konstatuoti, kad kun. Krupavičius buvo seimų laikais žymiausias Lietuvos poli- tikas ir visuomeninis veikėjas. Šitas valingas, veiklus, ryžtin- gas ir materialiai švarus žmogus, jau dabar aišku, įrašė neišdildo- momis raidėmis savo vardą politinėje ir socialinėje Lietuvos is- torijoje: juk jis savo tiesiog titaniškomis pastangomis padėjo pagrindą socialinei mūsų visuomenės pusiausvyrai (agrarinė re- forma) ir tuo pačiu suredukavo neproporcionaliai įsigalėjusį mūsų krašte lenkiškąjį gaivalą.
Šitas galingo užsimojimo politikas ir šiaipjau įdomus asmuo negalėjo neimponuoti jaunam dr. Eretui ir savaime jo netraukti į savo veikimo orbitą. Dirbti su tokiu žmogumi, kuris turėjo daug davinių būti vadu Seimų laikais, buvo jaunam žmogui ne tik įdomu, bet ir tiesiog nenugalimai žavu. Visa tai padidino dr. Eretui pagundą pasileisti politinės karieros keliu. Jis šitai pa- gundai ir pasidavė. 1923 m. pavasarį jis praėjo nuo 1 apygar- dos (Marijampolėje) į II Seimą, iš kurio, jei neklystu, išėjo ne- laukdamas jo kadencijos galo.
Seime dr. Eretas labiausiai atstovavo tokiems kultūriniams reikalams, kaip jaunuomenės globa, blaivybė, švietimas, ir mažai buvo aktyvus grynai politiniuose klausimuose. Apskritai, šitas žymus organizatorius, gabus kalbėtojas ir vaisingas pradininkas (iniciatorius) nei partijoje nei seime nepaliko žymesnių pėdsa- kų iš savo veikimo. Buvo tam ištisa eilė priežasčių. Dr. Eretas neturėjo iš tikro pakankamai davinių lietuviškajai politikai va- ryti seimų laikais. Per mažai dar surištas su lietuvių visuomenės šaknimis, jis, be to, pasižymėjo ypatybėmis, kurios nebuvo pa- lankios politiniam vadovavimo darbui. Tam tikras individualiz- mas, kartais politinio takto stoka, nesistengimas daryti sau drau- gų, nepaisymas greit augančio priešininkų skaičiaus ir šiaipjau nenoras atsidėti politinei akcijai su visa siela, — visa tai pa- darė, kad šita akcija negali būti pavadinta tikrai sėkminga, pa- lyginant ją su kitomis jo veikimo sritimis.
Politinėje akcijoje dr. Eretas viena tikrai yra pasiekęs: vie nu kitu neapmąstytu žodžiu, vienu kitu neatsargiu žygiu, o ypač savo kitoniškumu, kuris pas mus dažnai laikomas didele nuodė- me, jis prisigamino daug atkaklių ir kartais nesugebančių apie jį objektyviai spręsti priešininkų, kurie kiekviena proga buvo pasiryžę pulti jį visomis turimomis priemonėmis. Ypač aštri ir
Moy A
dažnai neteisinga kampanija prasidėjo spaudoje, kuri protarpiais, progai pasitaikius, pasikartoja net iki šiolei. Žmonės, kurie lengvai dovanoja stambius faux pas žymiausiems mūsų visuome- nės politikams, kartais sugeba priskaldyti visus vežimus iš kokio nors vieno nereikšmingo dr. Ereto pasielgimo.
Šios kampanijos akivaizdoje vienas dalykas turi būti ypatin- gai pabrėžtas: nežiūrint, kartais žiaurių ir neteisingų puolimų, dr. Eretas, mano žiniomis, nė vienu polemikos žodžiu neatsakė savo puolikams ir nesistengė atremti smūgį tuo pačiu ginklu. Maža to: tiems, kas su juo sueidavo tokiuose momentuose, netek- davo girdėti iš jo lūpų nė vieno nusiskundimo, nė vieno kartes- nio žodžio savo priešininkų adresu: jis tik kuriam laikui pasida- rydavo labiau susimąstęs ir melancholiškai nusiteikęs. ..
Man visados imponuodavo šitokis stojiškas jo užsilaikymas. Gaila tik, kad dažnokai nedžentelmeniški jo priešininkai nesi- teikė pamąstyti apie tai, ar šitaip būtų elgęsis politikas karieris- tas, savanaudis demagogas ar nesuvaldomos ambicijos žmogus.
7. — Lygiagrečiai su politine akcija, ir net anksčiau prieš ją ir vėliau po jos, dr. Eretas dirbo visuomeninį kultūrinį darbą ir dirbo, reik pripažinti, daug sėkmingiau, negu politinį. Turėda- mas organizacinį stažą nuo jaunų dienų, aktyviai nusistatęs liau- diškumo, socialinio teisingumo ir krikščionybės linkme ir turė- damas prieš akis skirtumą, kurio yra tarp Lietuvos stovio ir Va- karų Europos vaistybių, jis negalėjo nurimti faktiškoje mūsų gyvenimo padėtyje, nepabandęs įnešti į ji naujos srovės ir nuga- lėti visų pirma jo amorfiškumą ir inercingumą. Savo tikslams siekti jis pasirinko tris aktualias mūsų pokariniame gyvenime priemones: blaivybę, sportą ir jaunuomenės organizacijas. Šito- mis linkmėmis ir ėjo jo visuomeninis kultūrinis veikimas.
Paragintas a.a. kan. Tumo, jis prisidėjo 1921 m. prie Lietu- vių Katalikų Blaivybės Draugijos atgaivinimo ir blaivybės laik- raščio „Sargyba“ įkūrimo. Sykiu ėmė sugestionuoti reikalą įkurti blaivybės avangardą vaikų „Angelo Sargo“ draugijos pa- vidalu su savo organu „Angelas Sargas“. Šitos idėjos įtakoje iš tikro įsikūrė Lietuvoje „Angelas Sargas“ su savo organu, kuris vėliau buvo perkrikštytas į „Žvaigždutę“. Blaivybės idėjos pro- pagavime dr. Eretas ilgai nesiliovė, dalyvaudamas aktyviai Blai- vybės Draugijos akcijoje, padėdamas Studentų Ateitininkų Ab- stinentų Korporacijai, gindamas blaivybės reikalus seime ir šiaipjau kovodamas už blaivybę savo nuolatinėse kelionėse po visą Lietuvą. Buvo laikai, kai dr. Eretas buvo vienas iš popu+ liariausių blaivybės idėjos propagatorių Lietuvoje, bet po to, kaip jis ėmė trauktis iš visuomeninio kultūrinio veikimo labiau į akademinę plotmę, jo blaivybinis veikimas liko nustumtas į an- traeilį planą.
Vienu laiku su susirūpinimu blaivybine akcija dr. Eretas prisidėjo ir prie sporto propagavimo ir kėlimo Lietuvoje. 1921 met. jis kviečiamas nariu į Lietuvos Fizinio Lavinimo Sąjungos
m=
(LFLS) Centro Valdybą ir sykiu su kitais Centro Valdybos na- riais organizuoja pirmąją platesnę sporto šventę ir kuria su jais laikraštį „Sportas“. Vėliau, negalėdamas sutarti su LFLS-o va- dovybe dėl racionalios kūno kultūros supratimo, jis kuria 1922 met. drauge su K. Dineika Lietuvos Gimnastikos ir Sporto Fe- deraciją (LGSF) ir padeda jam įsteigti kūno kultūros laikraštį „Jėga ir Grožis“.
1923 m., atsiradus dar daugiau sporto organizacijų, jis daly- vauja drauge su kitais Lietuvos Sporto Lygos organizavime ir tampa jos Centro Komiteto nariu; toje pozicijoje jis pasilieka keletą metų. Šita Lyga turėjo savo uždaviniu koordinavimą vi- sos Lietuvos sporto reikalų federaciniais pagrindais ir centrali- zuotą kovą už geresnę kūno kultūros ateiti. Tokiu būdu ilgą laiką dr. Eretas buvo aktyvi figūra sporto gyvenime, dalyvau- damas asmeniškai, be kita ko sporto šventėse, olimpiadose, lenk- tynėse ir t.t. Sporto aikštėse dažnai galima buvo matyti prakaitu rasojančią jo kaktą ir girdėti skardų jo komandos balsą.
Bet svarbiausia visuomeninės kultūrinės akcijos sritis buvo dr. Eretui jaunuomenės organizavimas, ypač pavasarininkų, žy- miai mažiau ateitininkų. Šitoje srityje darbas jam geriausiai sekėsi; čia jis parodė daug ne kasdien sutinkamų sugebėjimų ir užsimojimų. Bet kadangi šitas darbas ėjo lietuvių katalikų vi- suomenės susipratimo ir suaktyvėjimo linkme ir katalikiškosios akcijos prasme, tai jis labai nepalankiai buvo matomas radikaliai laisvamaniškosiose ir tautiškai konservatyvinėse sferose, kurios buvo linkusios kartais dėl neišmanymo, kartais dėl tendencingu- mo laikyti šitą darbą integraline krikščioniškai demokratiškos politikos dalimi. Šitas dr. Ereto priešininkų nusistatymas šiuo atveju buvo jau nepateisinamas, nes, jei galėjo būti suprantamas reikalavimas, kad jis nesikištų aktyviai į politines lietuvių vi- suomenės kovas, tai reikalavimas atsisakyti šitoje visuomenėje nuo visuomeninės kultūrinės akcijos savo pasaulėžiūros linkmę būtų visai nepateisinamas individualinio reiškimosi teisių aprė- žimas. Šiaip ar taip dr. Ereto visuomeninis kultūrinis veikimas palaikydavo jo priešininkus agresyvumo stovyje net ir tada, kai jis buvo jau išėjęs iš politinės akcijos ir apsiribodavo visuome- nine kultūrine sritimi.
Dr. Eretas nepraleisdavo progos aktyviau pasireikšti atei- tininkuose tiek paskaitomis, tiek organizaciniais paragini- mais. Su studentų menininkų draugija „Šatrija“ jis buvo dar arčiau suėjęs, kaipo jų garbės narys. Bet visa jo energija buvo nukreipta į liaudišką lietuvių katalikų jaunuomenę, susispietusią „Pavasario“ sąjungoje. Čia jo organizacinis ir vadovaujamasis *alentas pasirodė visoje savo pilnumoje po to, kaip metinėje są- jungos konferencijoje 1922 m. jis buvo išrinktas sąjungos pir- mininku, kuriuo išbuvo iki 1928 m. pabaigos.
Dr. Ereto pirmininkavimo laikotarpyje „Pavasario“ sąjunga, „irtusi ilgainiui federacija, yra padariusi milžinišką žingsnį pir-
325622
= 17
myn palyginant su tuo, kus ji buvo pirma. Amorfiška ir dar ma- žai veikli organizacija, vargais negalais išriedėjusi iš rusų jun- go, iš vokiečių okupacijos ir valstybinio Lietuvos formavimosi sūkurio, virto drausminga organizacija, ir tvarkingai surikiuota su plus minus 600 kuopų ir keliomis dešimtimis tūkstančių narių. Tai iš tikro buvo „ekspansijos ir viešumon savo pajėgų pareiš- kimo etapas“, kaip paskui buvo teisingai išsireiškęs dr. Ereto įpėdinis dr. J. Leimonas (ž. „Pavasario“ Sąjungos istoriniai bruožai, Kaunas 1931 m. 34 p.).
Pats dalyvavęs katalikų jaunuomenės organizacijose Švei- carijoje, paskui turėjęs nemaža progų stebėti per savo dažnas keliones po Vakarų Europą kitų kraštų jaunuomenės gyvenimą, dr. Eretas turėjo galimybių žymiai reformuoti organizacinio jaunuomenės gyvenimo bei veikimo formas Lietuvoje. „Pavasa- rio“ Sąjunga pajuto jau tai kitais jo pirmininkavimo metais, t. y. 1923 m., kai metinė konferencija ėjo visai kitokioje nuotaikoje ir kitokiose pasireiškimo lytyse. Negaliu čia kiek smulkiau ap- rašinėti visą „Pavasario“ reorganizacijos ir augimo eigą; tesumi- nėsiu vien kelis stambesnius etapus.
1923/1924 metais „Pavasario“ Sąjunga persitvarko jierar- chiniu būdu į 28 rajonus, suskirstytus į 4 regijonus. 1924 m. lie- pos mėnesyje buvo surengtas Šiauliuose pirmas didžiulis pavasa- rininkų kongresas, kuriame dalyvavo apie 7.000 pavasarininkų su vėliavomis, orkestrais, chorais ir t.t. Tai buvo pirmas tos rū- šies kongresas, labai ryškiu būdu apvaldęs lietuviškųjų masių amorfiškumą. 1925 m. buvo įkurtas „Pavasario“ Liaudies Uni- versitetas, paskui pavadintas Vyskupo Valančiaus vardu. 1926 met. petvarkomas anksčiau (1923 m.) ikurtas „Pavasarininkų Vadas“ į „Jaunimo Vadą“, kuriam dabar skiriama daugiau dė- mesio, kaipo vadovaujamųjų kadrų organui.
1926 m. dr. Eretas vyksta, kaipo Lietuvos katalikiškosios jaunuomenės atstovas, į Eucharistinį Kongresą į Chicago ir po to važinėja su prakalbomis po lietuvių kolonijas ir lanko gimi- niškų pavasarininkams „Vyčių“ kuopas. Šita kelionė buvo stam- biausia grandis užmezgant santykių grandinę su kitų kraštų lie- tuvišku ir nelietuviškų jaunimu.
1927 m. įvyksta Kaune jubiliejinis „Pavasario“ Sąjungos 15 metų kongresas, kuris sutraukė į Kauną apie 11 tūkstančių gerai suorganizuotų pavasarininkų su visomis savo pasireiškimo lyti- mis. Į kongresą, be kitų svečių iš užsienio, gausiai puvo atvykę lietuvių vyčiai iš Šiaurės Amerikos. Kongresas, neskaitant vie- no kito nenumatyto debesėlio, praėjo su pakelta nuotaika ir pa- liko neišdildomų įspūdžių mačiusiems jį ir jame dalyvavusiems žmonėms. Tai buvo paskutinis stambesnis dr. Ereto pirmininka- vimo pavasarininkams laikų įvykis. Kitais 1928 m. per metinę Sąjungos konferenciją įvykusią gruodžio mėnesyje, jis atsisakė dėl susilpnėjusios sveikatos nuo Centro Valdybos Pirmininko
— 18 —
pareigų ir, perleidęs jas naujai išrinktam pirmininkui dr. Leimo- nui, dalyvavo toliau atspėdamas sąjungos gyvenime, kaip jos garbės pirmininkas, parinktas šiai garbingai pareigai jau Šiau- lių Kongrese.
1932 m. turėjo įvykti jubiliejinis kongresas Kaune, skiriamas „Pavasario“ Federacijos 20 metų sukakčiai paminėti. Dr. Ere- tas buvo paskirtas to kongreso šefu; visi organizaciniai darbai jau buvo atlikti, buvo jau laukiama atvykstant 15 tūkstančių pa- vasarinnikų, bet, negavus reikiamo leidimo, nuo kongreso teko atsisakyti. - To vietoje buvo suorganizuota visa eilė rajoninių kongresėlių. Už pasakytą viename tokiame kongresėlyje (Ma- rijampolėje) kalbą dr. Eretas policijos liudijimu ir komendan- to nutarimu buvo nubaustas sykiu su prof. Pr. Dovydaičiu ir dr. J. Leimonu trimis mėnesiais kalėjimo, inkriminuojant jam „kur- stymą vienos visuomenės dalies prieš kitą ir prieš vyriausybę“ (Marijampolės Apskrities Karo Komendanto nutarimas 75 Nr. iš 1932.VII.13 d.).
Suimtas Kaune liepos 14 d. jis buvo kalinamas sykiu su dr. Leimonu, o paskui ir su prof. Dovydaičiu Marijampolės Kalėji- me iki rugsėjo 7 d. Ir šitą savo likimo bandymą jis priėmė su stojišku tvirtumu. Iš kalėjimo jis išėjo su ta pačia giedra nuo- taika, kuri ji niekados nepalieka, nežiūrint to, kad jis nesitarė esąs kaltas. Vėliau jis yra man taręs šiuos reikšmingus žodžius: „Tada tai tikrai nesu buvęs kaltas, bet kadangi anksčiau teko da- ryti klaidų, tai labai neprotestuoju prieš šitą likimo bausmę“.
Turint galvoje opų pas mus inteligentiškos šeimos klausi- mą, bus ne pro šalį pažymėjus dr. Ereto visuomeninio kultūrinio veikimo paraštėse šeiminę jo padėtį. Jau 1925 m. jis sudarė šei- mą, kuri galėtų eiti pavyzdžiu toms dažnokoms mūsų inteligentų šeimoms, kurios yra neomaltuzianiškai nusistačiusios. Vedęs p-lę Oną Jakaitytę, dabar gimnazijos mokytoją, yra sulaukęs su ja gana gausios šeimelės.
Vyriausias jo vaikas jau eina mūsų pradžios mokyklą; deja jau ir jam teko patirti jo tėvui daromų nemalonybių kartumą. Kartais grįždamas iš mokyklos, jis su ašaromis nusiskundžia, kad ten draugai nenori pripažinti jį esant lietuvį. Mat, tėvai, atiduodami vaiką į mokyklą, įregistravo ji lietuviu, bet Savival- dybės Švietimo Skyriaus tarnautojai ėmė kvestionuoti šito įre- gistravimo teisingumą ir įsileido su tėvais į diskusijas, įrodinė- dami, kad šveicariečio sūnus negali būti lietuvis. Šitie abejoto- jai nesuprato nei tikros dr. Ereto padėties Lietuvoje, nei jo nu- sistatymo tautiniu klausimu.
Jis sugebėjo įsijungti su visu atsidėjimu ir nuoširdumu į pi- lietinį, kultūrinį ir tautinį savo naujos tėvynės gyvenimą. Ki- taip jis nesupranta pilnaverčio ir pilnateisio piliečio padėties vi- suomenėje, kurioje ir kuriai jis gyvena ir veikia. Kaipo toks, jis registruoja savo šeimą ir tame skaičiuje patį save lietuvių
— 19 —
tautybės nariais. Kai jam minėtieji švietėjai norėjo įrodyti to- kio registravimo netikrumą, jis galėjo teisėtai pamanyti: keisti šitie žmonės; duodi jiems lietuviškai suformuotą inteligentiš- kają šeimą, o jie šitos dovanos tinkamai priimti nesugeba...
Iki šiol nieko nesu pasakęs apie dr. Eretą, kaipo apie profe- sorių. Tuo tarpu akademinis pašaukimas yra reikšmingiausias jo gyvenime ir veikime. Sulig tuo, kaip jis traukėsi iš politikos ir kaip darėsi vis mažiau aktyvus net visuomeninio kultūrinio veikimo srityje, jis atitinkamai vis daugiau laiko ir energijos skyrė akademiniam pašaukimui. Išeikvojęs daug jėgų ir sveika- tos praktiniam veikimui, kai to gyvenimas iš jo reikalavo, jis pagaliau, galėjo atsidėti savo mylimiausiam visados svajotam darbui. Produktyviniame susitelkime jis čia rado geriausią pri- taikymą savo gabumams ir kuriamajai iniciatyvai. Todėl pasku- tinieji penkeri metai sudaro jo gyvenime labai vaisingos ir in- tensyvios mokslinės kūrybos laikotarpį. Dabar jau negalima pa- grįstu būdu abejoti apie jo, kaipo mokslininko, vertingumą. To- liau ir ketu nušviesti jo akademinį pašaukimą ir padaryti trum- pa apžvalgą jo mokslo darbų, kad jo kultūrinė tarnyba Lietu- voje galėtų būti įvertinta tikroje šviesoje.
II.
AKADEMINIS PAŠAUKIMAS IR MOKSLO DARBAI
1. Aukštųjų Kursų lektorius. — 2. Lietuvos Universiteto ekstraordina- rinis profesorius. — 3. Savo kelio ieškojimas. — 4. Mistinės literatūros studijos. — 5. Vokiečių literatūra ir Goethė. — 6. Akademinės karieros
vingiai ant ordinatūros slenksčio.
1. — Dar būdamas studentu dr. Eretas svajojo apie akade- minę karierą, juo labiau, kad kartais jam tekdavo išgirsti ati- tinkamų paraginimų iš savo profesorių. Susidėjęs su lietuviais ir atvykęs Lietuvon kultūrinio darbo dirbti, jis anaiptol netu- rėjo reikalo atsisakyti nuo savo aspiracijų, surištų su akademi- niu pašaukimu. Atvirkščiai, labai greit jam pasitaikė proga pa- daryti pirmus žingsnius šio pašaukimo realizavimo linkon.
Atvykęs į Kauną, kaip žinome, 1919 m. rudenį, jis dar tais pačiais metais gavo pakvietimą įeiti į organizuotų tuomet Aukš- tujų Kursų humanitarinio skyriaus branduolį, kuriame jam teko dirbti organizacinį darbą drauge su prof. E. Volteriu, J. Vabalu- Gudaičiu ir k. Aukštiesiems Kursams atsidarius 1920 m. sausio 27 d., dr. Eretas ėmė juose dėstyti vokiečių kalbą ir literatūrą. Tą darbą jis dirbo ištisus dvejus metus, iki Aukštųjų Kursų lik- vidavimo 1922 m.
Maždaug vienu laiku (nuo 1920 m. rudens iki vėlybo 1922 m. rudens) dr. Eretas dėstė visuotinę literatūrą ir teatro istoriją dramos studijoje. Čia jam padėjo jaustis savo vietoje jo diser- tacija apie jėzuitų teatrą, kuri davė jam progos įsigilinti į teatro istoriją.
Tačiau Aukštųjų Kursų laikotarpyje akademinis darbas ne- stovėjo dr. Ereto veikime pirmajame plane. Iš vienos pusės Aukštųjų Kursų provizorinis pobūdis ir netikra materialinė jų būklė, o iš antros pusės įvairūs darbai Informacijos Departa- mente ir nuolatinės propagandinės kelionės neleido susidaryti aplinkybėms, kurios padarytų galimą visišką atsidėjimą akade- miniam darbui. "Tiesa, tokios aplinkybės jam susidarė ne išsyk ir tada, kai jis buvo pakviestas į Lietuvos Universitetą. Bet šiaip ar taip šitas naujas pakvietimas žymiai giliau jį įtraukė į akademinį veikimą ir labiau susiejo jį su jo paties pašaukimu.
2. — Dr. Eretas pateko į Lietuvos Universitetą per dvilypį Teologijos-Filosofijos Fakultetą, kuris savo posėdyje, įvyku- siame 1922. VI. 9 d., nutarė pakviesti jį ekstraordinariniu profe- soriumi prie visuotinės literatūros katedros nuo tų metų rug-
— 21 =
sėjo 1 d. Tuo laiku dr. Eretas turėjo daktaro laisnį už diserta- ciją apie jėzuitų teatrą, buvo parašęs platesnį veikalą apie Lie- tuvą („Lietuva praeityje, dabartyje ir ateityje“) ir išėjęs dvejų metų dėstymo stažą Aukštuosiuose Kursuose. Kitaip tariant, jis turėjo tą minimumą, kurio reikalavo ekstraordinariniam pro- fesoriui Steigiamojo Seimo Universiteto Statutas.
Kad dr. Eretas buvo pakviestas į Teologijos-Filosofijos Fa- kultetą, nėra atsitiktinis dalykas. Kaipo Friburgo Universiteto mokytinis ir todėl taip pat katalikų pasaulėžiūrinio susipratimo ir kultūrinio suaktyvėjimo šalininkas, jis visai gerai tiko tai ka- talikiškojo atgimimo linkmei, kurią iš pat pradžios buvo pasirin- kęs mokslo srityje Teologijos-Filosofijos Fakultetas. Bet isto- jimas į šito fakulteto profesūros eiles ne tik nesumažino dr. Eretui priešininkų skaičiaus, bet įtraukė jį į naują kovą už savo fakulteto būvį, — fakulteto, lygiai nepopuliaraus tiek radika- liai laisvamaniškosiose, tiek tautiškai konservatyvinėse sferose.
Savo steigėjų supratimu Teologijos-Filosofijos Fakultetas turėjo laiduoti katalikams bent minimumą to autonominio susi- tvarkymo mokslo srityje, nuo kurio katalikai, suinteresuoti savo doktrinaline pasaulėžiūra, niekur ir niekados atsisakyti negali. Šis minimalinis laidavimas rodėsi juo labiau reikalingas akivaiz- doje to liberališkai nihilistiško nusiteikimo, kuriuo yra užsi- krėtusi žymi dalis mūsų vyresniųjų